Pasilik

1 skyrius

Lėtai žengiau koridoriumi. Rankose tvirtai laikiau knygas. Sunki kuprinė svėrė žemyn ir trukdė kvėpuoti. Ėjau susimąsčiusi ir bumbtelėjau į kažką.

-Atsiprašau, -išpyliau kaip žirnius net nepakeldama akių.

-Žiūrėk kur eini. Kerėpla.

Pasakė vyriškas, gal labiau berniukiškas balsas. Tada jis nuėjo, o aš atsisikusi spėjau pamatyti tik aukso spalvos plaukus, tolstančius ir pasukančius už kampo.

Pirmoji mokslo metų diena prasidėjo nekaip. Kažko kitokio ir negalėjau tikėtis. Visuomet taip. Nuo pirmos klasės buvau nepastebima. Nieks su manim nedraugavo, nekviesdavo į gimtadienius. Net nesikalbėdavo. Bet pripratau. Viskas su laiku praeina.
Įžengiau į klasę. Apsižvalgiau. Vėl tie patys klasiokai, tie patys mokytojai, toks pats nuobodus gyvenimas. Akimis suradau mėgstamiausią savo vietą prie lango. Iš čia rytais matydavau, kaip kyla saulė, kaip paukščiai nutūpę ant seno medžio šakos suka lizdus. Šioje vietoje pajusdavau ramybę.
Tačiau dabar vieta buvo užimta. Priėjau prie suolo. Jame sėdėjo naujokas. Nebuvau jo mačiusi.

-Čia mano vieta.

-Kur parašyta? - pašaipiai paklausė jis.

-Aš čia sėdžiu visą laiką. Čia mano vieta, - dabar jau aš griežtesniu tonu ištariau.

-Palauk. Aš tave kažkur mačiau... Aa.. Tu ta žioplė, kuri į mane atsitrenkė.

Tik dabar atpažinau auksinius jo plaukus. Dar viena nesėkmė. Nebeturėjau ką pasakyti, todėl apsisukau ir pasidėjau kuprinę pirmame suole. Jis vienintelis buvo likęs.

Pamoka buvo nuobodi. Kaip ir kiekvienais metais supažindino mus su taisyklėmis, tvarkaraščiu. Ir naujoku.

-Mokiniai, susipažinkite. Naujasis jūsų klasės mokinys Aleksas Smitas.

Smitas? Tas išlepintas turčių sūnus mūsų klasėje? To man ir betrūko.
Aleksas atsistojo iš suolo. Mokytoja pažiūrėjo į jį kreivu žvilgsniu.

-Turiu pasakyti, džiaugiuosi būdamas šioje klasėje. Visi čia labai draugiški. Na ne visai visi, - jis žvilgtelėjo į mane - ir visos merginos čia labai gražios, - pamerkė akį - tik norėjau pasakyti, kad man labai smagu čia būti.

-Ačiū, Aleksai. Ar jau galime pradėti?

Visą pamoką kartojome praeitų metų kursą. Tada nuskambėjo skambutis ir visi išskuodė iš klasės. Likau tik aš. Ir Aleksas. Niekur neskubėjau. Jis irgi. Susidėjęs daiktus jis priėjo prie manęs. Nusišypsojo ir pašaipiai pasakė:

-Ta vieta prie lango tikrai puiki. Ačiū, -mirktelėjo akį ir išskubėjo į koridorių.

Taip ir maniau, kad jis toks. Visi jie tokie. Visiems rūpi tik tai, ką apie juos galvoja kiti. Kiek draugų jie turi. Kokiais rūbais rengiasi. Jei esi kitoks, jei tau nerūpi tokie beprasmiai dalykai - esi niekam tikęs.

Diena praėjo ypatingai lėtai. Grįžusi namo nusimečiau rūbus ir palindau po dušu. Vėsus vanduo atgaivino. Išvalė mintis, prablaivė protą. Apsijuosiau rankšluosčiu ir priėjau prie veidrodžio.
Niekada nemaniau, kad esu graži. Veikiau malonių veido bruožų, bet ne graži. Niekas niekada man ir nesakė, kad aš daili. Šviesūs plaukai dabar buvo šlapi ir beveik siekė juosmenį. Rankšluostis vis slydo nuo smulkaus, kaulėto kūno. Nosį paveldėjau iš mamos. Maža ir miela, tačiau ji visai netiko prie mano veido. Siauros lūpos buvo padažytos rausvu blizgiu. Akys. Visuomet galvojau, kad mano akys gražios. Daugybė auksinių atspalvių kartais užburdavo ir mane.
Suskambėjęs telefonas pažadino mane iš apmąstymų.
Nežinomas numeris.
"Nežiūrėk taip ilgai į veidrodį, kerėpla. Nieko gero ten nepamatysi."