Pasilik

25 skyrius

-Elizabet, paskubėk!-pasigirdo šūksnis iš apačios.

-Ateinu!

Dar kartą nužvelgiau save veidrodyje.  Šiandien atrodžiau... patenkinamai. Neturėjau didelio noro ruoštis, todėl man tiko bet kas, ką radau spintoje. Pačiupusi mobilųjį nuo naktinio stalelio nusileidau. Tėvai jau laukė prie durų. Abu pasveikino mane šilta šypsena.

Visada gerai su jais sutariau. Tikriausiai peršokau tą laikotarpį, kai viskas atrodė taip priešinga ir neteisinga. Nors ir visiški darboholikai, žinau, kad jie mane myli. Kaip ir aš juos.

Visi kartu išėjome į šaltą orą. Jau ganėtinai vėlus vakaras, todėl negaliu matyti absoliučiai nieko. Apgraibomis atėjau iki automobilio. Atidariusi dureles įsėdau ir šiluma iš karto pasiekė mano skruostus. Važiavome tyloje, tik fone ramiai grojo klasikinė muzika. Kai sustojome prie puikiai apšviesto restorano, mama galiausiai prakalbo.

-Turime spėti iki devintos. Turiu begales neatliktų darbų.

Kaip visada.

Trumpai juntamas šaltas vėjas ir vėl šiluma. Mes jau restorane. Tikriausiai įdomu kodėl? Na, mano tėvai kartais nusprendžia, kad jiems reikia pabūti su savo dukra. Lyg ištiso sėdėjimo namie nepakaktų. Be to, šiandien jie švenčia naujojo projekto užbaigimą. Nelabai į tai gilinuosi, bet žinau, kad jų suprojektuotas prekybos centras jau atiduotas į vadovo rankas ir tik laiko klausimas, kada jie pradės statybas.

-Ar pastarąsias savaites kas nors nutiko?- prašneko tėtis.

Nenene.

-Amm... ne. Visai nieko. Kodėl klausi?

-Na, nežinau. Atrodai susikrimtusi.

-Viskas gerai,-patikinau juos dirbtina šypsena.

Užsisakėme ir kurį laiką sėdėjome nejaukioje tyloje. Niekada nežinojau kaip tinkamai su jais bendrauti. Tiesiog visada nerasdavau ką pasakyti. Bet galiausiai jie nutraukė tylą ir vėl pradėdami kalbėti apie savo darbą. Nieko kito ir nesitikėjau.

Kai maistas buvo atneštas, valgėme tyloje. Tiksliau aš valgiau tyloje. Po vakarienės išvažiavome namo. Mama buvo suirzusi nes laikrodis rodė jau po devynių. Vos tik pasiekėme namus, nieko nelaukdama skuodžiau į vidų ir net nepersirengus kritau į lovą. Dabar penktadienio vakaras, todėl dėl nieko nesijaudinu. Galiausiai išsiropščiau iš lovos ir nupėdinau į vonią. Palindusi po dušu kaip mat atsigavau. Grįžusi įsijungiau mistinį filmą ir neketinau daugiau nieko vekti. Maždaug filmo viduryje užsnūdau.

***

Tylus barbenimas į langą. Kažkas šaukia mano vardą. Ar aš sapnuoju? Tikriausiai. Bet barbenimas nesiliauja. Ir tik tada suvokiu, kad esu pabudusi. Po velnių, kad gali pasiekti antro aukšto langą? Apsnūdus išlipau iš lovos. Filmas jau buvo pasibaigęs. Priėjau prie lango ir jį atvėriau. Lauke aklina tamsa. Matyt, pasivaideno. Apsisukusi ruošiuosi grįžti į lovą, kai lange pasirodo... Aleksas. Kas per?.. Tikrai sapnuoju. Tylus riksmas paliko mano lūpas, bet jas uždengti spėjo Aleksas. Jis įsiropštė į vidų. Vis dar stovėjau be žado. Nežinau - turėčiau pykti ar džiaugtis. O gal jis atėjo atsisveikinti... visam laikui?

Kelias sekundes stovėjome tyloje. Tada jis prabilo.

-Aš... net nežinau nuo ko pradėti,-pasikasė pakaušį.

-Kaip tu čia patekai? Į antrą aukštą?-pertraukiau jį.

-Manei, kad niekada nebėgau iš namų?-nusišypsojo.

Ir su ta akimirka, kambarys prisipildė šilumos.

-Ko tau reikia?-stengiausi būti šalta, bet man nepavyko, nes balsas užlūžo viduryje sakinio.

-Tiesą pasakius, nežinau kodėl čia atėjau. Norėjau tave pamatyti.

-Ar tu neprisimeni ką sakiau anądien?-mano balsas virpėjo, bet iš paskutiniųjų stengiausi jį sutvardyti.

-Taip, bet aš maniau, kad tu neturėjai to omenyje.

-Aš turėjau,-sukryžiavau rankas ties krūtine.

Melas.

Aleksas atrodo pasimetęs.

-Po galais, nejaugi pyksi visą amžinybę už tai, kad trumpam atsiribojau?-jis pakėlė balsą.

-Atsiribojai? Ar bent suvoki ką šneki? Tu dingai. Be jokios žinios! Ką tavo manymu aš turėjau galvot? Kad tave pagrobė ateiviai ar kad tu išvykai ieškoti savo mamytės?

Negalėjau nustygti vietoje. Vaikščiojau po kambarį kaip pašėlusi, bet akių kontakto nenutraukiau.

Alekso akys patamsėjo.

-Nedrįsk jos čia prikišti,-pro sukąstus dantis pasakė.

Akimirkai sustojau.

-Aš... a... atsiprašau,-sumikčiojau.

-Turėtum,-Aleksas nusuko veidą.

Sunkiai atsidusau.

-Nieko nebus. Negana to, kad dingai, sugalvojai dar ir pasirodyti labai netikėtai. Tuo metu, kai jau buvau pradedanti priprasti,-mano balsas ramus.

-Žinai kodėl grįžau? Ar bent nutuoki? Ne dėl "šeimos", ne dėl Luko, net ne dėl mamos. Dėl tavęs. Grįžau, nes supratau, kaip tavęs pasiilgau. Ir štai ką gaunu mainais!-jis sarkastiškai nusijuokė. -Jeigu būčiau žinojęs, kad tu tokia užsispyrusi kalė, niekada nebūčiau grįžęs.

Žengiau keletą žingsniu atgal. Krūtinę kažkas spaudė. Oras tapo tirštas ir nepasiekė mano plaučių.

-Išeik.

-Aš...

-Išeik!-dūriau pirštu į langą.

-Aš nenorėjau, tu...

-Dieve, Aleksai, vien todėl, kad tave myliu, nereiškia, kad gali taip elgtis. Ar bent įsivaizduoji...

-Pala ką?-buvau pertraukta.

-Ką?-sumišusi paklausiau.

-Ką tu pasakei?

-Ką aš pasakiau?

Vaikų žaidimai.

-Tu... tu myli mane?-jis sušnabždėjo.

O šūdas.

-Aš.. na.. nežinau,-jaučiau kaip kaista skruostai.

Dar norėjau pasiaiškinti, bet Aleksas staigiu judesiu atsidūrė šalia manęs ir sujungė mūsų lūpas. Pasidaviau tam akimirksniu. Rankomis apsivijau jo kaklą ir stengiausi prisitraukti kuo arčiau. Jaučiau silpną odekoloną kvapą. Alekso lūpų skonis buvo lyg cigarečių ir mėtinių saldainių. Bet tai puikiai derėjo tarpusavyje. Ar tai reiškia, kad jam atleidau? Ar jis taip pat mane myli? Per daug klausimų sukosi galvoje, bet nė į vieną iš jų neturėjau atsakymo.

Kai man galiausiai pritrūko oro, jis liko stovėti taip pat arti. Jo rankos keliavo mano šonais. Atrėmiau savo kaktą į jo. Stovėjome taip kelias minutes, bet atrodė lyg amžinybė.

-Aš irgi tave myliu,-sušnabždėjo man į ausį.