Pasilik

28 skyrius

Žinot tą jausmą, kai visas pasaulis sugriūna? Ne? Na, aš irgi nežinojau. Iki dabar.

Pabandykit įsivaizduoti tokią neviltį, kai miršta mėgstamiausias jūsų knygos arba filmo veikėjas. Iš pradžių manote, kad tai pokštas. Bet suvokimas ateina lėtai, po truputį. Deja, manęs jis dar nepasiekė. Bet šis palyginimas galbūt ir nėra visai tinkamas. Juk Lukas dar nemiręs... Tiesą pasakius, negaliu žodžiais apibūdinti kaip jaučiausi. Sugniuždyta, sumenkinta, beviltiška. Visi šie žodžiai yra per silpni tam nusakyti.

Ir laikas tarytum sustojo. Mintyse vis atsukinėju Alekso žodžius. Galva ėmė svaigti. Netiesa. To negali būti. Mano pasaulis sustojo. Akimirkai. Tačiau išorinis ir toliau veikė tarytum nieko nenutiko. Už lango girdėjau nesmarkų lietų, žmonės prie traškančio židinio juokėsi ir kvailiojo. Kaip jie gali linksmintis?!

Pajaučiau, kaip akyse pamažu kaupiasi ašaros.

-Paskubėk,-Aleksas atrodė ramus. Per daug ramus.

Nežinau, kaip man iš vis pavyko tokioje situacijoje nepratrūkti, bet restorane elgiausi žmogiškai. Vos tik išėjau į lietų, išleidau viską, kas susikaupė per tą vienintelę minutę. O gal ir dvi...

Apsiverkusi nubėgau prie automobilio, tačiau lietus spėjo sušlapinti mano rūbus ir plaukus. Aleksas netrukus pajudėjo iš vietos ir įjungė šilumą. Kūkčiodama atsirėmiau į langą.

-Ar-ar-ar žinai ką nors apie-apie jį?-nesugebėjau suregzti sakinio.

-Ne,-šaltai atsakė.

-Ar tau nė kiek nerūpi? Kad tavo brolis pateko į avariją ir jo gyvybė tikriausiai kybo ant plauko?-jau buvau šiek tiek nurimusi.

Bet jis neatsakė. Jaučiu, kad kažko nežinau.

Išsitraukusi mobilųjį, greitai sumaigiau pranešimą tėvams.

Kelionė iki ligoninės truko dešimt minučių. Bet galiu prisiekti, kad mes keliavom visą amžinybę. Keikvienas raudonos šviesaforo signalas, per perėją lėtai slenkanti senutė, spūstis. Visa tai atrodė, tarsi, likimas žaistų su mumis. Ir kai galiausiai Aleksas pastatė automobilį atokiausiame stovėjimo aikštelės kampe, tiesiu taikymu šoviau atgal į lietų. Jaučiau, kad kiekviena minutė yra brangi, tačiau aš negalėjau bėgti greičiau. Moteriai prie registratūros negalėjau liepti greičiau spaudyti klaviatūros klavišus. Negalėjau padaryti, kad liftas kiltų greičiau. Norėjau, bet negalėjau. Likimo nepakeisi ir nesuvaldysi. Ir tik vienas Dievas žino, ar spėsiu jį dar pamatyti.

Vos tik įlėkiau į palatą, supratau, kad Alekso man už nugaros nėra. Trumpą akimirką ta mintis šmėstelėjo mano galvoje, bet greit pranyko, kai pamačiau Luką.

Visas kruvinas, ištinusiu veidu ir su tvarsčiu ant peties, jis gulėjo ir kažką neaiškiai murmėjo.

-Lukai!-surikau.

Mačiau kaip jis stengiasi pasukti galvą į mano pusę, bet iš niekur atsiradusi seselė tiesiogine ta žodžio prasme, ištempė mane iš palatos.

-Panele, jums čia negalima,-pasakė ji už savęs užvėrusi duris.

-Ar jam viskas gerai?-kūkčiojau.

-Atleiskite, bet negaliu suteikti jokios informacijos. Palaukite gydytojo.

Ir ji nuėjo ilgu koridoriumi tolyn. Smigau ant kietos sofos ir paslėpiu veidą delnuose. Staiga pajaučiau tvirtas rankas apsikabinant mane per pečius. Pakėliau akis, kad pamatyčiau ramų Alekso veidą.

-Kaip?...-sušnabždėjau.

-Man rūpi. Aš nesu toks beširdis, Elizabet,-išgirdau jo balse susirūpinimo gaidą.

Įsikniaubiau į jo krūtinę, bet nebeverkiau. Aleksas abiem rankom apkabino mane.

-Ar jam viskas bus gerai?-tylut tylutėliai paklausiau.

-Tikiuosi,-atsakė lygiai taip pat, tarsi tai būtų mudviejų paslaptis.

Bėgo minutės, o nežinomybės nebegalėjau pakęsti.

Vos tik pakėliau galvą, kad apsidairyčiau aplink, į Luko palatą įbėgo dvi seselės. Pašokau nuo kėdės ir bandžiau sekti paskui jas, bet Aleksas sučiupo mane už riešo ir pasodino atgal. Netrukus iš palatos tos pačios seselės išvežė Luko lovą. Ir mano akyse vėl pradėjo kauptis ašaros. Aš verkiu per daug. Tikrai. Juk nieko nepakeisiu. Vietoj to, turiu eit surasti gydytoją ir paklausti apie Luką.

Stojausi nuo tos nepatogios sofos, kai galva ėmė svaigti ir nieko nebemačiau. Kritau atgal.

-Kaip tu?-pasiteiravo Aleksas.

-Prastai.

Prie mūsų pasirodė žilstelėjęs, nuvargintas vyras, baltu chalatu.

-Jūs Luki giminaičiai?-pasiteiravo jis, kažka žymėdamasis savo lape.

-Taip,-už mane atsakė Aleksas.

-Hmm... Jam viskas gerai. Lužę keli šonkauliai, įskilęs  stipinkaulis, keletas įbrėžimu. Ach taip, yra vidaus sumušimų, todėl turim atidžiai jį stebėti. Bet jam velniškai pasisekė. Jeigu ne oro pagalvė, jį būtų vežę ne į ligoninę...-atsikrenkštė.

Net negaliu apsakyti, kaip man palengvėjo.

-Kur jį išvežė?-mano balsas vis dar lūžinėjo.

-Į operacinę. Jie turi sutvarkyti tuos šonkaulius.

-Ačiū. Informuokit, jeigu kas nors pasikeis,-prabilo Aleksas.

Daktaras linktelėjo ir apsisukęs tolo nuo mūsų. Aleksas atsiduso.

-Bent jau spėsiu sužinoti ką jis norėjo man pasakyti,-nusišypsojau.

O Aleksas ir vėl įsitempė.