Atskiri pasauliai TAISOMA

77 Skyrius

Bandžiau išsivaduoti iš vyro gniaužtų, kai staiga fone išgirdau mašinos padangų cyptelėjimą ir garsų šūvį. Vaikinas šalia suklupo ir numetė mane ant žemės, staigiai atsistojau ir apsižvalgiau aplink. Mašinos šviesos priekyje mane akino, o mane laikęs vaikinas ėmė inkšti.
-Pataikei man į koją asile! - šaukė.
-Važiuojam! - sušuko jam vairuotojas. Sužeistasis šiaip ne taip atsistojo nuo žemės ir įlipęs į mašiną, dingo iš įvykio vietos.

Vis dar stovėjau lyg įbesta į žemę apakinta kito automobilio šviesų, kai staiga neaiškus žmogaus siluetas artėjo link manęs.
-Tai sakei čia saugu? - išgirdau pažįstama balsą. Tai buvo Markas.
Sutrikusi ir pilnai pasimetusi žiūrėjau jam į akis.
-Kas jei ne aš? - jis bandė išlikti ramus, bet rankoje laikomas pistoletas buvo maigomas.

Jo žandikaulis buvo įsitempęs, o suvelti ir vešlūs plaukai krito ant kaktos.
-Kas jei ne aš!? - sušuko, kad net krūptelėjau. Atrodo jo bijojau labiau nei tu nepažįstamųjų.
Apsisukau ir nieko nesakiusi, pasitraukiau nuo gatvės ir ėmiau eiti šaligatviu.

Iš pradžių Markas manęs nesivijo, bet po akimirkos sulaikė mane už rankos ir stipriai apkabino. Pratrūkau verkti.
Negalėjau susivaldyti.
-Prašau pažadėk, kad daugiau gyvenime niekur neisi viena ir pasakysi man kiekvieną savo žingsnį, mes juk vienas kumštis, mes komanda. - pykdamas, bet su dideliu rūpesčiu kalbėjo Markas. Jis šiek tiek atsitraukęs, bet laikydamas mane už pečių kalbėjo. Visą laiką žiūrėjau jam į akis ir jaučiau ramybę, saugumą.

Jis nuvedė mane į mašiną ir važiavo adresu kurį buvo susivedęs į GPS. Važiavome ne į tėčio namus, o kažkur kitur. Po keleto akimirkų supratau, jog važiuojame prie senojo fabriko.
-Kodėl mes čia? - paklausiau Marko.
-Čia buvo rastas Ročelės signalas paskutinį kartą.

Su įtampa žvalgiausi aplink, bet čia buvo negyva dvasia ir mirtina tyla lauke. Norėjau eiti patikrinti ar fabriko viduje kažkas yra, bet Markas greitai nuvijo mano mintis įsiterpdamas.
-Važiuokime namo, o rytoj viską išsiaiškinsime, bet prieš tai atsakyk į keletą klausimų. - Markas ėmė nervintis.
Pažvelgiau į jo pusę.
-Ką tu veikei naktį?
-Bandžiau sužinoti kur Ročelė.
-Sužinojai? - nervingas vis dar pasitikslino.
-Kaip matai ne, bet rytoj viskas gal būt bus aiškiau. Rocelė paskutinį kartą kai kalbėjo su manimi minėjo, jog vienas žmogus buvo su ja tą vakarą, kai ji atsidūrė neaiškioje vietoje. - pasakojau.
-Kalbėk aiškiau, koks žmogus?
-Mano buvęs vaikinas.
-Ir tu dabar buvai su juo? - nervindamasis spaudė greičio pedalą.
-Nustok! - ėmiau šaukti. - Aš tau nieko nesakysiu jei nesustosi! - dar labiau ėmiau rėkti ant Marko kai šis pasiekė 130 greitį. - Mes užsimušim!

Markas staigiai prilėtino ir sustojęs aikštelėje, užgesino variklį. Jis nervingai judino koją ir braukė ranka per plaukus.
-Taip aš buvau susitikusi su juo.- man tarus Markas norėjo kažką sakyti, bet neleidus jam įsiterpti, tęsiau pokalbį. - Kai išvažiavau į Niujorką aš jį palikau, nes jam niekada nebuvau reikalinga, bet pasirodo jam manęs reikėjo labiau nei galėjau pagalvoti. Dabar jis vartoja narkotikus, vagia, geria, susidėjo su netinkamais žmonėmis... - giliai įkvėpiau. - Ročelė minėjo, jog Ostenas, toks jo vardas. - patikslinau. - Buvo kartu su ja tą vakarą ir nekreipė į ją jokio dėmesio, lyg jos nepažinotų. Nežinau ką jis jai padarė, bet jis dabar ne kokios būsenos, bandysiu su juo pasikalbėti rytoj ir gauti informacijos, turiu kuo greičiau sužinoti kur ji ir tik jis man gali padėti. Negali pykti už tai, jog man rūpi mano geriausia draugė, ji man lyg sesuo.

Po mano žodžių Markas tylėjo, mąstė. Šiek tiek atsileido ir paėmė mano ranką.
-O Kupas? Liepiau jam tave saugoti, o šis ką?
-Prigirdžiau jį migdomųjų. - atsakiau Markui ir sukandusi dantis išsišiepusi ir pakėlusi antakius laukiau jo reakcijos.
-Su tavimi geriau nežaisti, sugalvosi kaip pabėgti. - bandė pajuokauti.
Šyptelėjau, bet juokas neėmė.
-Dabar važiuosime atgal pas mano tėtį ir ten pernakvosime.
-Kodėl neapsistojote viešbutyje?-dar paklausė. - Kupui liepiau tau parūpinti geriausią kambarį.
-Aš nusprendžiau pasilikti pas tėtį, norėjau pabūti arčiau jo, arčiau namų.

Markas linktelėjo, bandė mane suprasti nors tikrai aiškiai buvo matyti, jog netryško laime. Važiavome ramiai ir tyloje. Rodžiau jam kelią iki tėčio namų, kai sustoję šalia kiemo, išlipome iš mašinos iš grįžome atgal. Būdama lauke ir naktyje jaučiau baimę, dabar turbūt visada bijosiu vaikščioti viena, būti viena ir dabar atrodo kiekvienas krepštelėjimas man kelia baimę.

Tėtis dar nemiegojo, tyliai su Marku nusirengėme, o tėtis staigiai pamatęs bus, užsimovė kelnes ir priėjo prie mūsų.