Josephine su Hero - draugai nuo vaikystės. Jie lyg brolis su sesę. Jiems suaugus atsiranda nauji jausmai. Josephine įsimyli Hero, o Hero ją laiko savo seserimi. Jų tėvai puikiai mato, jog jie sutverti vienas kitam, bet ar Hero tai mato?
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Jaučiu jog kūnas esantis manęs, bando išlipti iš lovos.
-Kur eini?- paklausiu pakeldama tingiai galva nuo pagalvės.
-Tavo tėvai grįžo,- jis pasako ieškodamas savo maikės.
-Pasilik. Tegul pagaliau supranta, jog laikas tave pripažinti.- pasakau ir jis nusijuokė.
-Ne bus jog įeis į kambarį?- paklausė ir aš pavartau akis.
-Ar bijai mano mamos?- paklausiu ir jis nusijuokė.
-Turėčiau? - jis paklausė ir aš prukšteliu.
-Užrakink kambario duris ir viskas.- pasakau ir vėl padedu galva ant pagalvės. Miegas tiesiog badė mano akis, todėl neturėjau kito pasirinkimo tik kaip užmerkti akis ir toliau miegoti. Jaučiau kaip jis nueina iki durų ir jas užrakinęs vėl susirengė ir įlipęs į lovą apsikabina mane.
[...]
-Ką nori valgyti?- paklausiu mums su vaikinu besileidžiant laiptais žemyn. Jis trūkteli pečiais ir įsikiša telefoną į galinė džinsu kišene.
-Nežinau, tiks viskas.- jis pasako ir aš nueinu į virtuvę. Mane išlipa šaltas prakaitas pamačius, ant kėdes sėdinčią mamą. Jos rankos buvo sukryžiuotos ir jos veido mimiką nežadėjo nieko gero.
-Pagaliau sulaukiau.- ji pasako ir matau pikta jos žvilgsnį į Hero.
-Labas rytas ir tau mama.- pasakau jai.
-Labas rytas, ponia Langford.- pasako jai vaikinas ir ją tas išmuša iš vis iš vėžiu.
-Labas rytas? Jei aš nieko jau nesakau dėl jūsų "meilės" kuri esu garantuota greit pasibaigs, manot nieko nesakysiu jog tu miegi mano dukros kambaryje? - ji atsistoja. Girdžiu kaip laukinės durys užsitrenkė ir pro jas įeina tėtis.
-Oho visas šeimos susirinkimas. Trūksta tik Katherine.- pasakau ir laikydama Hero ranką.
-Josephine prašau be sarkazmo. - jis pasako ir aš už tylų. Mačiau kaip vaikinui stebėti šita spektaklį yra nejauku ir man pačiai gera už tai, kokia drama kelia mano mama.
-Elizabeth, aš nusprendžiau jog mums laikas išsiskirti. Aš tau nupirksiu butą, bet tu turėsi iš čia išsikelti.- tėtis pasako mamai ir ji priėjusi prie jo trenkė jam per skruostą.
-Aš visą gyvenimą tau paaukojau! Aš viską tau atidaviau! Savi geriausius metus! Aš tau gimdžiau šitas dvi palaidūnės! O tu mane palieki?!- ji surėkė ir puolė ant tėčio.
Vaikinas nieko nelaukęs paleido mano ranką ir sugavo mano mana už jos liemens ir ją sulaikė jog ji baigtų elgtis kaip išprotėjusi.
-Elizabeth tau gydytis reikia.- pasako tėtis prieidamas prie manęs. -Tu liksi gyventi čia.- jis pasako ir apkabina mane.
-Aš taip visko nepaliksiu!- ji sušaukė. Ištraukdama rankas iš vaikino pančių.
-Mama nusiramink.- pasakau stebėdama ją kaip ji vartė visus daiktus kurie pakliuvo jai po ranka. Nemaniau jog mano mamai tikrai taip blogai su psichologija.
-Tu man neaiškink ką daryti! Visą gyvenimą buvai mano didžiausia bėda!- ji pasako parodydama į mane. Stebėjau ją nesupratusi apie ką ji kalba.
-Elizabeth nustok!- jis surėkė ant mamos, tačiau ji papurto galvą.
-Mudu su Stephen visus devynioliką metų melavom! Aš nesu tavo motina! - ji surėkė ir aš pati nepajaučiau kaip mano visos jėgos apleido mano kūną ir aš krentu ant žemės be sąmonės.
