/// Kai Geila pramerkė akis, ji jau buvo ligoninėje. Mergina apsidairė, tačiau nespėjo nė kvėptelėti, kai pro duris įlėkė Amilas, o paskui jį Eivenas su Braitu. Nuo tokio vaikinų būčio ji pasimetė. Tikriausiai atrodė lyg zombis, o dar gėlė galvą. Smagu, buvęs vaikinas ir simpatija viename kambaryje.
-Kaip jautiesi?- paklausė atsisėdęs ant lovos Amilas. Jo akyse atsispindėjo susirūpinimas. Geila pajautė, kaip užkaista jos veidas.
Ji jau žiojosi atsakyti, bet staiga įsiterpė Eivenas.
-Kur Dorija?
Palatoje įsivyravo tyla. Geila sustingo. Ją nukrėtė šaltis. Prieš prabildama ji suraukė antakius.
-Ji važiavo kartu su manimi. Tada kažkas pasipainiojo kelyje, trenkėmės į medį, o paskui...- mergina sunerimusi žvilgtelėjo į vaikinus.- Neatsimenu, kas buvo po to. Bet Dorija tikrai buvo su manimi mašinoje.
-Kai ištraukiau tave, ten daugiau nieko nebuvo,- tarė Amilas. Geila nepraleido pro ausis, kad jis jos išgelbėtojas, tačiau šiuo metu buvo netinkamas laikas dėl to pasidžiaugti.
-Kaip tai nieko?- sumišo ji.- Tikrai važiavau kartu su Dorija. Ji sėdėjo šalia manęs...
Staiga Geila nutilo ir įsispoksojo į vieną tašką. Rodos, ji pradėjo prisiminti.
-Kas?- suraukė kaktą Eivenas.
Tuo metu Geila lėtai pasuko galvą į jį.
-Mačiau vilką. Jis ir pasimaišė kelyje.
-Kokį vilką?
Geila vos susilaikė nepavarčiusi akių. Kažin, kokie vilkai dar gali būti?
-Aš į jį gerai neįsižiūrėjau. Tuo metu buvo svarbesnis dalykas. Pavyzdžiui, kaip neužsimušti?
Eivenas nekreipė dėmesio į Geilos šnekas. Jis pasisuko į Braitą.
-Kas nors dar seka Kanvą?
Braitas tuoj pat papurtė galvą. Eivenui to užteko. Po pirmojo pagrobimo Kanvas išliko sausas, tačiau, rodos, jis tik laukė progos. Jei navahas nori kovos, ji bus. ///
.
Neturėjau nė menkiausio suvokimo, kur mane vedėsi Kanvas. Išėję iš baltojo kambario, mes ėjome ilgu koridoriumi, kol išlindome į nedidelę laukymę, kurią supo medžiai. Girdėjau sau už nugaros besimuistančią ir niurnančią Samarelę, o iš tolo jau regėjau nakties tamsą prasklaidančius ugninius deglus.
-Patrauk savo purvinas rankas nuo manęs!- garsiau riktelėjo Samarelė. Visgi netrukus abi buvome paleistos.
Akylai apžvelgiau teritoriją, į kurią atėjome. Aplinkui buvo vien medžiai, tačiau nepažinau šios vietos. Viduryje į žemę buvo įsmeigtas storas medinis stulpas. Jį puošė visokios apkabinėtos sudžiuvusios gėlės ir kitos žolelės. Aplinkui stulpą ir kiek toliau nuo jo buvo susmaigstyti deglai. Kad ir kokia čia turėjo būti ceremonija, man darėsi nejauku.
-Pririšk ją,- paliepė Kanvas vienam iš savo vilkų.
Šis tuoj pat priėjo prie manęs ir pagriebęs už žasto nuvedė prie stulpo. Išsigandusi trūktelėjau ranką atgal, bet buvo beprasmiška priešintis.
-Ką tu darai!?- ne juokais sutrikau. Vyrukas atrėmė mane nugarą į stulpą ir sparčiai apvyniojo virve. Pajutau, kaip baimės pirštai slenka mano nugara ir užgniaužia kaklą.- Kanvai, ką visa tai reiškia?
-O tą gražuolę nuvesk ten,- nurodė Kanvas mostelėdamas ranka kažkur į šoną. Jis visai nesiklausė manęs.
Netrukus vienas iš vilkų sugriebė Samarelę ir nuvedė į kairėn. Ten ją parklupdė ir surišo rankas pritvirtindamas virvę prie mažesnio stulpelio. Pastebėjau, kaip merginos akys išsiplėtė. Net visas pasipūtimas buvo dingęs. Dabar mumyse karaliavo baimė.
Tuomet Kanvas linktelėjo kitiems dviem vyrams ir vienai moteriai duodamas ženklą išeiti. Jie buvo kur kas vyresni už jį, tačiau Kanvas buvo jų šeimininkas. Jų vadas.
Visgi neilgai trukus jie grįžo. Su savimi jie tempė raminamaisiais paveiktą vilką. Suraukiau kaktą žvelgdama į žvėrį, kol galiausiai suvokiau, kad jis buvo tik paprastas laukinis vilkas.
-Tegu dievai stebi ir pajunta baimę,- garsiai ištarė Kanvas užvertęs galvą. Tada jis nužvelgė visus čia esančius.- Tikrasis dievas esu aš. Ir netrukus parodysiu savo galią.
Ištiesęs ranką jis davė ženklą savo žmonėms. Viena mergina priėjo prie Samarelės ir grubiai paėmė jos ranką. Mergiūkštė suinkštė traukdamasi atgal, bet ją sulaikė į pagalbą atėjęs kitas vilkas. Tada merginos rankose sužibo peilio ašmenys, kurie netrukus perrėžė Samarelės riešą. Kraujas nutekėjo tiesiai į ant žemės padėtą dubenėlį.
Nerimastingai suraukusi kaktą žvelgiau, kaip mergina atneša prie manęs dubenėlį. Mano kvėpavimas padažnėjo. Ji laikė jį tarsi užhipnotizuota. Priėjusi prie manęs ji jau taikė sugirdyti kraują man, tačiau aš pasukau galvą. Visgi mergina sugriebė man už smakro ir pražiodžiusi supylė gerą gurkšnį kraujo. Tada ji suspaudė mano lūpas. Skystis pasiekė mane gerklę, tad pradėjau kosėti ir springti, o dalis kraujo išvarvėjo pro mano burną.
-Vilkažmogio kraujas ir tikro vilko siela,- iškilmingai tarė Kanvas. Jis buvo rankas pakėlęs į dangų, o jo akys buvo pabalusios.- Šią naktį iš vilko ir Užkrėstosios kraujo prisikels vilkų deivė, nauja karė.
Vilkė paleido mane ir pasitraukė. Vis dar kosėjau šlykštėdamasi geležies skoniu, tačiau tai nesutrukdė man pamatyti stulbinančio ir tuo pačiu kraupaus vaizdo. Vienas iš Kanvo žmonių perrėžė laukiniui vilkui gerklę. Bet keisčiausia buvo tai, kad nebuvo jokio kraujo. Vilkas parkrito ant žemės, o netrukus iš jo pakilo keista pilka esybė tarsi laužo dūmai, tik tirštesni. Vilko siela.
-Keliauk į savo naują kūną,- sudundėjo Kanvo balsas.
Jo akys vis dar buvo baltos ir gąsdinančios. Sunerimau dėl jo žodžių. Ne, tai buvo daug baisesnis jausmas. Iš baimės nebejaučiau savo kūno. Nebegalėjau pajudėti, išplėtusi akis žvelgiau, kas vyksta.
Vilko siela pradėjo lėtai slinkti link manęs. Akimirką mano raumenys atsipalaidavo, galva palinko. Lyg apdujusi žvelgiau į artėjantį keistą reiškinį. Visgi dūmų pavidalas pradėjo greitėti ir į kažką formuotis. Atrodė, kad pilkas vilko šešėlis bėga link manęs.
Staiga siela trenkėsi į mane. Pajutusi duriantį skausmą širdyje sustingau. Norėjau įkvėpti, bet žiopčiojau bandydama užčiuopti orą. Galiausiai pradėjau spurdėti, draskyti virves. Mano veidas paraudo, akys apsiašarojo. Jaučiau, kaip skausmas užspaudžia krūtinę. Neiškentusi surikau visa gerkle.
Tada skausmas liovėsi. Pagaliau galėjau įkvėpti. Giliai alsuodama nuleidau galvą. Mano kūnu varvėjo prakaitas. Plaukai buvo sulipę ant kaktos. Kvėpavau tankiai ir išplėtusi akis žvelgiau į žemę. Jaučiausi keistai. Tarsi ką tik būčiau nubėgusi tūkstančius kilometrų be sustojimo. Mano krūtinė kilnojosi, girdėjau, kaip tankiai plaka širdis.
-Dorija?- išgirdau tylų Kanvo balsą.
Girdėjau, kaip sučeža žolė ir nukritę lapai nuo jo žingsnių. Netrukus vaikinas atsidūrė prie manęs ir švelniai perbraukęs per plaukus pakėlė mano smakrą. Mačiau jo ramią šypseną. Neilgai trukus jis palietė mano kaktą dviem pirštais. Tuo metu kažkas mano galvoje trūko ir aš sustingau. Pasaulis aplink mane apmirė. Mano akys nusidažė kraujo spalva išmarginta juodais taškeliais. Jaučiau, kaip mano burnoje išauga iltys.
- Sveika, mano mieloji, Asaadanaya.
أنت تقرأ
Vilkų paslaptis
الخيال (فانتازيا)Dorijos gyvenimas niekada nebuvo paprastas. Vaikystėje dėl vilkų užpuolimo ji neteko savo mamos. Ilgainiui mažas miestelis sugebėjo išsigelbėti nuo vilkų puolimų, bet tas įvykis visiems paliko pėdsaką. Tik Dorija jautė, kad tai nebuvo paprastas vilk...
