Vilkų paslaptis

27 epizodas

-Žinojau, kad grįši.

Kanvas stovėjo priešais mane. Prieš kelias akimirkas jis paliesdamas mano kaktą grąžino mane į pradinę būseną. Dabar spoksojau į jį bandydama suprasti, kodėl atsidūriau būtent čia. Mane vedė ne instinktai, o keistas troškimas. Žinoma, tuo metu aš ne visai buvau aš, negalėjau kontroliuoti savo veiksmų. Tačiau kuo puikiausiai prisimenu, kaip Eivenas žiūrėjo į mane, visišką pabaisą, be jokios baimės. Tarsi žinodamas, kad vis dar esu ta pati Dorija.

-Nebijok savo pokyčių,- šyptelėjo Kanvas, norėdamas perbraukti ranka per mano plaukus, tačiau pačiu laiku atsilošiau. Vaikino ranka pakibo ore, bet jis tik nusikvatojo.- Aš tau padėsiu. Greitai nebeatskirsi, kada keitiesi.

-Nenoriu,- griežtai paprieštaravau. Įrėmiau į jį priešišką žvilgsnį.- Nenoriu būti tau pavaldi ir tapti kažkokia vilkų deive.

Kanvo akys blykstelėjo. Vyrukas nenuleido nuo manęs savo aštraus žvilgsnio. Viduje virpėjau iš noro paslėpti savo veidą.

-Jeigu dabar aš tave paleisiu, tu vis tiek grįši pas mane. Maldausi, kad tau padėčiau.

Sukandau dantis taip stipriai, kad net paskaudo žandikaulį. Kanvas sakė tiesą. Be jo aš nepajėgsiu susitvarkyti su naujais pojūčiais. Man reikėjo jų atsikratyti, tačiau be Kanvo daugiau nežinojau, kas tai galėtų padaryti.

-Dorija!

Mano širdis suspurdėjo išgirdus Eiveno balsą. Atsisukau šauksmo link. Dangus jau švito, tad su lyg saule iš tolo pamačiau rudąjį vilką. Jis artėjo link mūsų. Pastebėjau, kad vilkas nemažino greičio. Jis lėkė tikslo link.

Sureagavau akimirksniu. Mano gynybos instinktai suveikė ir aš akimirksniu atsistojau priešais Kanvą. Rudasis vilkas staigiai sustojo įremdamas letenas į žemę. Tada Eivenas atsivertė į žmogų.

-Ką tu darai?!- suriko jis man.

Sutrikusi išplėčiau akis. Pajutau netvirtumą sau po kojomis. Man nereikėjo pavirsti į Asaadanayą. Mano instinktai jau buvo pavaldūs Kanvui.

Eivenas nepaisydamas manęs ir vėl puolė prie navaho, bet tas žengė žingsnį priekin iškėlęs krūtinę. Numanydama, kad Kanvas bandys savo galiomis sutramdyti Eiveną, šį kartą užstojau vaikiną stumtelėdama Kanvą. Jie abu kunkuliavo tarsi ugnikalniai, o aš stovėjau tarp jų bandydama užgesinti įkaitusią lavą.

-Neleisiu tau ką nors padaryti Eivenui,- įrėmiau žvilgsnį į Kanvą.

-Gerai,- burbtelėjo jis nerūpestingai.

Vyrukas atsitraukė per žingsnį parodydamas, kad nusiramino.

-Ką tu čia rezgi, pašlemėke?- sugriežė dantimis Eivenas.

Visgi jis jau nebesiruošė sudraskyti navaho. Vaikinas nusiramino. Giliai kvėpuodamas kilnojo pečius. Nors akimirką pasidaviau Kanvo kontrolei, man reikėjo jo gyvo. Tik Kanvas galėjo panaikinti Asaadanayą. Jei tik tai buvo įmanoma.

-Jeigu nori sužinoti, kodėl Dorija tiesiu taikymu atlėkė pas manęs, tai tau nėra dėl ko jaudintis,- atsainiai tarė Kanvas. Jis susikišo rankas į tamsių kelnių kišenes.- Manęs ir Dorijos nesieja jokie jausmai. Nebent tik fiziniai,- patempė apatinę lūpą jis.- Dabar aš jai kaip šeimininkas, tačiau abejoju, ar tai ilgai tęsis. Dorijos galios auga nepaprastai sparčiai. Greitai ji taps nekontroliuojama kare.

Eivenas suraukė antakius. Jis šiek tiek žvilgtelėjo į mane, tačiau iš mano veido turėjo suprasti, kad net aš nesuvokiau, jog galiu amžiams likti Asaadanaya.

Kanvas nusikvatojo pamatęs vėl augantį Eiveno pyktį. Jam patiko jį trikdyti. Rodos, jis norėjo paversti Eiveną bejėgiu.

-Grąžinsiu tau tavo Doriją, nusiramink,- tarė jis pavartydamas akis.- Man tik reikia jos kovojant prieš mūsų priešus. Kai viskas bus baigta, jeigu dar būsime gyvi, paleisiu Doriją tokią, kokia ji buvo anksčiau. Žinoma, gali būti visokių išimčių, bet juk gyva geriau nei mirusi.

Kanvas išsišiepė. Tuo tarpu Eivenas sugniaužė kumščius neatitraukdamas akių nuo navaho.

Netrukus prie Kanvo priėjo vienas iš jų vilkų ir kažką jam sušnibždėjo į ausį. Jis loštelėjo ir linktelėjo vyrui pasitraukti. Tą akimirką pastebėjau, kaip Kanvo veidas persimainė.

-Geriau pasakyk, kas vyksta,- išrėžė Eivenas, laukdamas paaiškinimo.

-Dorijos laukia didelė kova,- Kanvo balsas surimtėjo.- Mūsų priešai yra pirmieji vilkažmogiai navahai, dar vadinami Blaidd. Visi navahai juos garbino tarsi vilkų dievus, tačiau kai atsirado daugiau vilkų, gebančių gyventi laukiniame gyvenime ir atsisakančių senųjų dievų garbinimo, Blaidd pradėjo juos žudyti. Kraujo liejimui nesutrukdė net Užkrėstieji. Blaidd yra nepaprastai stiprūs, jie turi ypatingą ryšį su gamta ir bet kokia kaina siekia sunaikinti kitus vilkažmogius, kurie atsisakė senųjų tradicijų. Jie senojo pasaulio tvarkos ištroškusios pabaisos.

Manyje prisipildė nerimas. Net jaučiau, kaip pašiurpsta mano oda, o kvėpavimas pradeda trūkčioti. Žvilgtelėjau į Eiveną. Jis buvo teisus, ta pati senų vilkų gauja buvo Kanvo nupasakojami Blaidd vilkai.

- Dartas buvo paskutinis pirmasis vilkas,- prabilau žiūrėdama į Eiveną, tada į navahą.- Mes manėme, kad daugiau nebeliko senųjų vilkų.

-Blaidd ne tokie pirmieji vilkai,- paprieštaravo Kanvas.- Jų yra nedaug ir jie gyvuoja nuo pat žmonijos atsiradimo. Savo gaujoje jie turi vadinamuosius vaikus - savo specifiniu ritualu paverstus vilkus. Blaidd atsirenka tik ypatingus žmones, kuriuos gali paversti saviškiais. Tačiau tokie vilkažmogiai, galima sakyti, amžiams virsta vilkais. Jie retai atsiverčia į žmogų, o kartais išvis pamiršta žmogiškumą.

-Tada kam reikalinga Asadaanaya?- paklausiau primerkusi akis. Kaustančio baimės šalčio jau nebegalėjau atsikratyti, tačiau Kanvo žodžiai daug ką pakeitė. Galbūt tapau pabaisa, kad atsistočiau prieš didesnį blogį.- Tu nori, kad ji kovotų prieš tuos Blaidd ir jų vaikus?

Kanvas pakiliai linktelėjo.

-Blaidd taip pat gali valdyti vilkus, kaip ir navahai. Panašiai, kaip Asaadanaya, jei tik pasiekia pilną virsmą,- pabrėžė vaikinas.- Jie labai susiję, bet skiriasi tuo, kad deivė vilkus valdo pasitelkdama baimę, ji taip gali sukurti didžiules armijas vilkų karių, o dievai valdo juos pasitelkdami ryšiu ir gamtos galiomis. Todėl jie ir atrenka tik ypatingus vilkus, nes ne visi turi pakankamai stiprų ryšį.

Akies krašteliu žvilgtelėjau į Eiveną. Vaikinas turėjo stiprų ryšį su savo vilkais. Jis buvo panašus į Blaidd. O aš naudojausi savo baime ir nukreipiau ją į kitus. Mano viduje virė atskira kova. Nebesuvokiau, kas visgi buvo didesnis blogis.

-Kodėl Blaidd tik dabar nutarė pasirodyti Belsteryje?- piktai drėbė Eivenas.- Išvis kodėl mes turime su jais kariauti? Galbūt tai tavo problema?

Kanvas kilstelėjo antakį nužvelgdamas vaikiną.

-Visų pirma, vilkų dievai šiaip sau nevaikšto miškuose ar gatvėse. Jie dažniau būna vilko pavidalu, tačiau neatrodo, kaip paprasti vilkai,- vyrukas nutilo norėdamas pastiprinti mūsų reakcijas.- Antra, Blaidd pasirodo tik tame mieste, kuriame jie gali rasti ypatingų vilkų. Kiek žinau, Belsteryje jie jau kartą buvo. Berods prieš aštuonerius metus. O dabar dievai vėl grįžo čia.

-Kodėl? Dėl tavęs?- įpykęs paklausė Eivenas.

Tuo tarpu mano protas užfiksavo, kad Blaidd jau buvo pasirodę Belsteryje. Kai mudvi su mama buvome užpultos Darto vilkų?

Kanvas prunkštelėjo ir apsimestinai apsižvalgė lyg kažko ieškotų.

-Tai gal tikriausiai dėl tavęs.

Sumirksėjau suraukdama kaktą. Pajutau, kaip mano kūnas atšalo. Eivenas taip pat atrodė lyg stovėtų ant skardžio. Jis tikrai galėjo būti tas ypatingas vilkas.

-Taigi mes nenorime didinti Blaidd vaikų armijos,- nekreipdamas dėmesio į mūsų persikreipusius veidus tarė Kanvas,- kuri siekia išžudyti visus vilkažmogius. Tad siūlau tau, Eivenai, ir tavo gaujai prisidėti.

Navahas šypsojosi tarsi sudaręs gerą sandėrį. Neįsivaizdavau, kas tuo metu dėjosi Eiveno galvoje, bet jis atrodė įsitempęs. O aš tylėjau lyg prisiėmusi į burną vandens.

Visgi sandorio apmąstymui sutrukdė į kiemelį įvažiavusi juoda, klasika kvepianti mašina. Abu su Eivenu sužiurome į ją.

-Metas Asadaanaya pristatyti mūsų svečiui,- išsišiepė Kanvas. Jo bauginantis žvilgsnis nuslydo į mane.- Ponas Gudas atvyko susipažinti su tavimi, Dorija.