Jis ir aš. Tai neįmanoma

4.2 skyrius

Kartojau savo mintyse adresą, iš kur turėjau paimti siuntinį, ir stotelės pavadinimą, kurioje turėjau išlipti. Jau buvo beveik dešimta vakaro, tad šiek darėsi baugu važinėti viešuoju transportu. Gatvės tamsėjo, įsijungdavo tik žibintai, kurie darė dar baisesnę atmosferą. Ir kodėl būtent dabar turiu prisiminti visus siaubo filmus.

Suspaudusi savo nedidelio rankinuko petnešą atsistojau pasiruošdama išlipti reikiamoje stotelėje. Ačiū dievui, lipo nemažai žmonių, tad nesijaučiau pasiklydusi. Nors jausmas, kad patekau visai ne ten, kur reikėjo, baisiai spaudė krūtinę.

Kvartalas, kuriame man ir reikėjo atsidurti, neatrodė saugus. Triukšmas iš atvirų langų, išversti konteineriai ir įžūlūs praeivių žvilgsniai. Nepatogiai jaučiausi net užlipusi į pastato ketvirtą aukštą. Tačiau galbūt šiuo metu mano jautrumas buvo paaštrėjęs dešimt kartų dėl nepažįstamos vietos ir siaubo filmų įtakos, todėl atrodė, kad šoktelėsiu net nuo katės miauksėjimo.

Sustojusi prie buto, iš kurio turėjau paimti siuntinį, ant kilimėlio pastebėjau padėtą supakuotą nedidelę dėžę, kurioje laisvai galėjo tilpti viena batų pora. Pakėliau ją apžiūrinėdama. Buvo užrašytas siuntėjo ir gavėjo adresas, tad viskas buvo kaip ir tvarkoje. Visgi pasimečiau, nes Natas sakė, kad man reikės pasibelsti ir paimti siuntinį iš paties siuntėjo. Kelias minutes svarsčiau, ar pabelsti į duris, bet į mane pradėjo spoksoti praeinantys žmonės, kuriuos iškart palaikiau pamišusiais žudikais. Galiausiai pasitraukiau nuo durų su dėže rankose ir nulipusi žemyn nuėjau laukti kito autobuso.

Važiuodama į kitą stotelę spoksojau į siuntinį tarsi jame būtų bomba. Nors ką galėjai žinoti. Keistas siuntinys tokį vėlų vakarą ir be paties siuntėjo, kuris ir turėjo įteikti man šią dėžutę.

Dėl dievo meilės, man reikia liautis. Kokia iš manęs bus kriminalistė, jei aš kiekviename žingsnyje kursiu tokius baisius scenarijus.

Pastačiusi save į vietą ir nuvijusi visas baisias mintis (tam turėjau geras penkiolika minučių) išlipau galutinėje savo kelionės stotelėje. Dar kartą pasižiūrėjau į adresą savo telefone. Ši vieta jau buvo beveik pačiame centre, todėl aprimau suvokusi, kad dabar tikrai manęs niekas nepagrobs ir nenužudys.

Sustojusi priešais "Zenito" viešbutį užverčiau galvą norėdama visų pirma apsidairyti. Žmonės tai išėjo, tai įėjo, net ir tokį vėlų vakarą čia virė gyvenimas.

Galiausiai sukaupusi drąsą įėjau vidun. Rodos, čia nebuvo aukščiausios klasės viešbutis, nes manęs tikrai nebūtų įleidę. Taigi pasinaudojusi situacija pakilau liftu į dešimtą aukštą. Susiradusi du šimtai antrą kambarį pabeldžiau į duris.

Kol laukiau, pataisiau dėžę laikydama po pažasties, bet tada nusprendžiau paimti į abi rankas. Dar pagalvos, kad elgiuosi neatsakingai.

Staiga kambario durys prasivėrė išnešdamos cigarečių kvapą. Vos susilaikiau, kad nepradėčiau kosėti lyg koks prunkščiantis arklys. Mano akys įsmigo į plikagalvį vyriškį su juodu kostiumu. Galvoje iškart pajutau siunčiamus signalus, kad jis gali būti apsauginis. Vadinasi, siuntinys gabenamas tikrai įtakingam žmogui. Ne be reikalo šiai dėžei reikia atsakingo kurjerio. Kuriuo, deja, aš nebuvau.

-"Visą parą" siuntos,- išpyškinau suvokdama, kad iš manęs laukiamas prisistatymas. Žinoma, pavadinimą pasakiau ne taip, kaip reikėjo, bet, rodos, to turėjo užtekti. Plikagalvis gręžė mane tiriamu žvilgsniu lyg norėdamas mane nuskenuoti. Jaučiausi nepatogiai, nes pamiršau gavėjo pavardę. Taigi turėjau susigraibyti telefoną.- Siuntinys ponui Maklou.

Pajutau, kaip mane išpila karštis. Net rankos sudrėko nuo prakaito. Plikagalvis pasuko galvą į šoną kažką sušnibždėdamas kitam apsauginiui. Teko palaukti kelias sekundes, bet visgi plikagalvis mane įleido vidun.