Thug Life

"We meet again babe" Part 1

- Panele, kelkitės,- išgirdau švelnų Dominykos balsą.

- Dar penkias minutėles Dominyka,- užkimusiai pasakiau.

- Ne, panele, negalime turite rengtis ir vesti Hačiko į lauką...

- HAČIKO!!!!!- pašokau.

Greitai pribėgau prie spintos susiradau drabužius ir nuėjau į tualetą persirengt. Persirengiau paprastais naminiais drabužiais. Kaip grįžau Dominykos savo kambaryje jau neberadau. Na tikriausiai nuėjo dirbti paskirto darbo. Ji man kaip mama.

Nubėgau ieškot Hačiko... ir radau jį seilėjant mamos naujus batus... Miela iš jo pusės. Nusijuokiau ir atsitūpus paėmiau iš jo mamos "Louis Vuitton" aukštakulnius. Padėjau juos į šalį toliau nuo šuniuko.

- Geriau apie tai nesakykime mamai?- pasiėmiau šuniuką ant rankų.  Pakasiau ausytes ir prisegus jam pavadėlį ir išnešiau į mūsų didelį sodą.

- Hačiko, šiandien eisime pasivaikščioti į miestą!-linksmai pasakiau ir nusiėmus batelius paėmiau į vieną ranką. O kas? Juk pavasario paskutinis mėnuo! Labai šilta.

Atidariau mūsų namų vartus ir pradėjome eiti nuo saulės sutrūkinėjusiu grindiniu.  Ėjom į parkelî netoli mūsų namų. Tarp kitko šis parkas buvo didžiausias mieste. Kaip mėgaudamiesi gamta priėjome parką Hačiko sulojo ir aš bandžiau surasti į ką jis žiūri. Jis žiūrėjo į tatuiruotą vaikiną. Nekaltinu jo aš irgi būčiau išsigandus tokio.

- Apramink savo šunį arba aš jį nuspirsiu nuo vaizdo!- ištarė nemandagiai užkimusiu balsu. Nekenčiu tokių! Pavarčiau akis ir paėmiau savo šunį ant rankų. Juk mano šuo nieko blogo jam nepadarė! Tai jau jo problema jog jis atrodo kaip pankas.

- Negąsdink jo, jis nieko blogo nepadarė tau nepadarė, - pasakiau po minutės atsipeikėjusi.

Nebijojau to pasakyt visiškai nepažįstamam vaikinui.  Visada buvau drąsi.

- Arba kas? - ištarė gana agresyviai ir nusijuokė. Haha.. Labai juokinga.

- Šita plyta prašosi tavo veido,- parodžiau pirštu į besimėtančią plytą ir nusijuokiau.

Štai kur juokinga. Ne juokauju. Tai tik mano manieros. Nori visada išlikt pasitempus, bet man niekada neišeina nes visi mane labai erzina.

- Mažyte, laikyk liežuvį už dantų nes nežinai su kuo kalbi,-suurzgė.

Tai bent... Greitai supyksta pavarčiau akis. Taip aš žinau kas tu.  Aplinkinis kuris erzina visus.

- Nuo kada aš tau „mažytė"?-susidėjau rankas ant krūtinės.

Ir tada prisiminiau jog mano rankose mano vasarinės basutės.  Padėjau jas ant žemės kaip tuo metu vaikinas įdėmiai mane stebėjo.

Uhh man niekada nepatiko kaip mane vaikinai taip vadindavo. Tai tarsi nepagarba, bet iš jo nėra ko tikėtis.

- Nuo dabar, mažyte,-mačiau kaip jo veide žaidė maža šypsenėlė.  Nenoriu vertint knygos pagal viršelį, bet manau jis yra tikras šiknius. Užsidėjau basutes.

- Daugiau manęs taip nevadink!- suirzus pasakiau.

Apsisukau eit nes šis pokalbis buvo kiek nervinantis ir norėjau kuo greičiau grįžti į namus kur manęs laukė... Um.. Dominyka? Apsisukus pradėjau eiti namo. Na ką gi šį kartą nepavyko gražiai pasivaikščioti, bet juk turiu dar visą dieną!

- Mes dar susitiksim mažyte,- išgirdau tikrai gąsdinantį toną.

Pavarčiau akis. Žinoma, kad susitiksim! Tu tik susirask mane pirmiausia. Kvailys...

- Taip, kur gi ne,- tyliai sau pasakiau. Na tai nebuvo vienas iš mieliausių susitikimų...

Netrukus grįžau namo su savo geriausiu draugu ir paleidau jį nuo pavadėlio, o jis nubėgo į sodą tikriausiai žaist su kaimynų katinu.

- Panele, kur buvote? Sode jūsų neradau - išgirdau susirūpinusios Dominykos balsą.

Ji man tarsi šeimos narė nes rūpinosi taip kaip manim nesirūpino net pati mama.

- Niekur tiesiog buvau mieste pasivaikščioti su Hačiko,-šyptelėjau ir nusiėmiau basutes.

- Maniau jog jums jūsų mama uždraudė išeiti iš namų teritorijos išskyrus mokyklą,- pasakė.

- Uhh, tai tiesa. Ji uždraudė, bet prašau nesakyk jai apie tai,-nuleidau akis. Taip aš nesu šventuolė. Gal ir surengiau kokius kelis vakarėlius. Na gal daugiau nei kelis, bet tai nesvarbu. -Tėtis juk nieko nesakė, be to kalbant apie tėtį kur jis? Ir vėl išvažiavo į konferencija man nepasakęs?-pakėliau galvą,kad pasižiūrėčiau į ją.

- Darbo reikalais išvažiavęs į Vokietiją,- nusišypsojo nežinia kodėl na ji mane pažysta.

- Ir mama?-atsidusau. Aš jų beveik nematau. Rimtai. Grįžta keliom dienom namo ir išvažiuoja keliom savaitėm dėl konferencijų.

- Jūsų mama išvažiavo kartu su jūsų tėvu,-linktelėjo Dominyka. Ji mane supranta. -Ar bus dar vienas vakarėlis?-pridėjo ir nusijuokė. Jai tai į naudą nes tada ji gali pailsėt. Juokauju aš jai duodu laisvadienį, kad ir kaip nenori nes ji išprotėtų tikriausiai.

- Nemanau... ir taip daug prisidirbau,-nusijuokiau. Po trumpo pokalbio ji nusprendė eiti nuvalyti dulkes nuo židinio ir lentynų tad pasakius, kad eisiu skaityt, nes nenorėjau jai trukdyti užlipau laiptais į savo kambarį. Nuėjau į savo kambarį ir pasiėmus knygą kurią reikalauja perskaityt mokykloje stengiausi skaityt nors iš tiesų ši knyga buvo ne mano stiliaus todėl ją skaityt nebuvo labai įdomu. Įsitaisiau ant sofos savo kambaryje.