8 skyrius

1K 85 0
                                    

Gaminau pusryčius, kai laiptais nušlepsėjo mieguista Lina. Buvo užsitempusi savo naująjį sportinį kostiumą. Maždaug prieš porą mėnesių įsikalė į galvą, kad jai būtina pradėti savaitgalio rytais bėgioti. Nesvarbu, kad jos rytai kartais prasideda gerokai po dvyliktos.

- Labas rytas, - pasisveikinau.

- Labas... - nusižiovavo.

Lėtais žingsniai priėjo prie kėdės ir prisėdo. Pripyliau puodelį garuojančios kavos ir netrukus po nosimi pakišau skrebučių su uogiene. Svarsčiau kada teta vakar prisiruošė eiti miegoti, nes jai vis dar sunkiai sekėsi praplėšti akis.

- Kaip vakar sekėsi? - pasiteiravo.

- Neblogai. Tiesa, Indrė šiek tiek padaugino, tuo nustebino mus visus, tad parvažiavau anksčiau nei planavau. Be to, sutikau Mėja su Liamu, jie taip pat ten buvo.

- Dažnai susitinku Anabelę. Tikrai šauni moteris, dirba viename iš senamiesčio grožio salonų. Pažadėjau kada nors pas ją užsukti, tada ji galės mane apipilti įvairiausiom nuolaidom, - nusijuokė, - Jų šeima tikri šaunuoliai, kad taip puikiai prisitaiko prie Tomo darbo ir viso to kraustimosi. Jie jau beveik apsiprato su šia vieta.

- Taip.

Nuo laiptų pusės pasigirdo greitas pėdučių trepsėjimas. Akyra, kaip viesulas nusileido laiptais ir įlėkė į virtuvę.

- O tu čia ką darai? - nustebo Lina.

Akyra taikėsi atimti iš jos skrebutį.

- Pasiimk savo, - sumurmėjo.

Nusijuokiau, jos visada dėl ko nors susiginčydavo, padaviau Akyrai garuojantį traškų gabalėlį. Ji kruopščiai, net pavyzdingai sukramtė mažą kąsnį ir klausiamai sužiuro laukdama pakartojimo.

- Nereikėjo jai čia ateiti, dabar teks visą dieną praleisti viduje.

- Taip, tačiau ji jau laukė manęs sugrįžtant, negalėjau jos išvaryti.

Papusryčiavusios sutvarkėm virtuvę. Lina galiausiai išsiruošė pabėgioti, o aš, kadangi neturėjau jokių tolimesnių planų įsiviliojau Akyrą į vonios kambarį ir ėmiau ją meiliai kalbinti. Tai nebuvo jos pati mėgiamiausia veikla, tačiau kartais ir jai tekdavo išsimaudyti.

- Tai būtina , - pasakiau įsirėmusi rankomis į šonus.

Vilkė išdidžiai sėdėjo įsispraudusi į kampą ir skersakiavo į mane. Apsimetė, jog nepastebi, kaip ruošiu vonią ir išsitraukiu šampūną.

- Visur lakstydama prisirankioji visokiausio purvo, o kadangi nusprendei pasisvečiuoti namuose privalėsi išsimaudyti. Nagi, būk gerutė ir lipk į vonią.

Akyra tik prunkštelėjo akivaizdžiai leisdama suprasti, jog jei jau taip noriu, pati galiu ir maudytis. Ji buvo pakankamai didelė, tad niekaip prieš jos valią nebūčiau nutempus į vonią. Galiausiai po penkiolikos minučių įkalbinėjimo ji pasidavė ir įsiropštė į vonią. Nors ir nepatenkinta, tačiau sėdėjo ramiai ir leidosi muiluojama bei apliejama dušu. Kol išskalavau kiekvieną jos kailio lopinėlį ir pati pasijaučiau tarsi po gero dušo. Ištrūkusi iš savo kankinimų kambario ji greitai pasislėpė manajame.

Kai baigusi valyti vonią nuo ištiškusių putų nupėdinau į savo kambarį, aptikau Akyrą besivoliojančią ant kilimo. Man įžengus akimirksniu sustingo, tarsi užklupta nusikaltimo vietoje. Net nesivarginau jos džiovinti džiovintuvu, nes tai butų užtrukę visą dieną. Kiek įstengiau išsausinau ją rankšluosčiu ir iššukavau šukomis. Dabar vilkė gulėjo išsitempusi ir leidosi minkoma kiek tik norėjau.

Pakilau ant kojų, kai išgirdau skambant savo telefoną.

- Klausau.

- Labas, - pasisveikino lūžinėjantis balsas.

Tyluma arba Periculum in moraWhere stories live. Discover now