Tyluma arba Periculum in mora

43 skyrius

- Norėčiau šią naktį čia dar pasilikti, - pasakiau Natanieliui, kuris tuo metu padėjo prieš mane vienkartinį puodelį arbatos.

- Kodėl?

- Tiesiog noriu dar pabūti, nežinia po kiek laiko čia vėl apsilankysiu. Nors ir nutiko nemažai blogų dalykų, čia jaučiausi kaip namuose, todėl nemanau, kad labai daug prašau – dar vieno vakaro pasivaikščiojimų, - kalbėjau lėtai, stengdamasi neatskleisti savo tikrosios noro pasilikti priežasties.

- Jau vakar vaikštinėjai, bet puiku, galėsime eiti, - atsakė atsainiai šyptelėdamas.

Vedžiojau pirštu aplink puodelio briauną. Šią dieną prisigalvojau įvairiausių darbų, kad tik nereikėtų galvoti. Sutvarkiau dokumentus dėl namo nuomos, pasirūpinau, jog išvežtų baldus, šiuo metu čia buvo likę tik kelios kėdės, stalas ir sofa su spintele svetainėje, kurie priklausė namui. Pagal savo planą šiandien turėjau išvykti.

- Noriu eiti viena, - pasakiau.

- Nevaikštinėsi viena gatvėmis ir dar naktį, - iš karto paprieštaravo.

- Jei tai dėl to ką pasakojau - pamiršk, - susiraukiau.

Žinoma, vakar namo grįžau tik tada, kai suvaldžiau visas savo emocijas. Negalėjau jokiais žodžiai įvardinti nakties įvykių. Tai buvo kažkas tokio...tokio nepaprasto. Pasimečiau, kai tas naktį sutiktas vaikinas prakalbo apie mus, apie meilę, tai sujaukė mano vidų. Liamas. Ar galėjo būti, jog aš jį mylėjau? Aš vis dar jaučiau jo lūpas ir tai varė mane iš proto. Dabar troškau tik vėl jį pamatyti, norėjau, kad jis man viską paaiškintų. Pasielgiau kvailai, jog vakar pabėgau, juk jau galėjau rankose turėti visus atsakymus.

Tiesa buvo ta, kad išsigandau. Žinojau, kad mano atmintyje žiojėjo skylė, kažko trūko ir neįstengiau tos tuštumos užpildyt. Ir tada netikėtai prieš akis išdygo jis – realus veikėjas iš mano užmaršties. Per kelias sekundes sugebėjo apversti visą mano siūbuojantį ir nestabilų pasaulį aukštyn kojomis, taip galutinai mane paklaidindamas. Jis atrodė toks tvirtas ir grėsmingas, skleidė neapsakomą jėgą kuri ir gąsdino, ir traukė. Vena dalis troško pulti jam į glėbį tarsi į išsiilgtus namus, o kita – laikytis atokiau, nes vidinis balsas kuždėjo, jog ta jo vidinė jėga galėtų mane pražudyti. Pastaroji mano pusė nugalėjo ir dabar dėl to graužiau save.

Vakar parėjusi nesusilaikiusi ėmiau klausinėti Natanielio apie Allerus, ypatingai apie Liamą. Jis labai susierzino ir vis nusukdavo kalbą, negalėjau suprasti kodėl Natanielis taip vengia papasakoti apie tą šeimą. Galvoje kirbėjo, kad jis bando nutylėti man labai svarbius dalykus. Tada pasakiau, jog aš jį buvau sutikusi ir jo veidas akimirksniu pasikeitė. Kelias sekundes tuo netikėjo, akivaizdžiai buvo apstulbęs, tariausi išvydusi šmėstelit išgąsti, kurį greit pakeitė pyktis. Tai dar labiau pakurstė mano smalsumą.

- Aš nesu mažas vaikas, Natanieli, - pyktelėjau, kartais mane tikrai erzindavo tas jo perdėtas rūpinimasis.

Aš vis dar negalėjau įminti mįslės, kodėl jis man atsisako papasakoti apie Liamą. Išspaudė tik tai, jog man nederėtų apie jį galvoti ir tuo labiau prisiminti, nes per jį patyriau daug blogo. Kas buvo tas blogis neįvardino. Neprireikė daug laiko, kad suprasčiau Natanielio bandymą įskiepyti neigiamas emocijas Liamo adresu. Bet aš norėjau jį prisiminti. Tiesa, kad Liamas šiek tiek baugino ir iš dalies atitiko Natanielio apibūdinimą, kurį patvirtino ir mūsų kelių minučių susitikimas. Tikėjau, kad Liamas gali būti pavojingas, kaip teigė Natanielis, tačiau giliai viduje suvokiau, kad tai negalėtų būti nukreipta prieš mane. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau ta mintis atrodė teisinga.

Nenuostabus, kad Natanielis neapsidžiaugė, jog pareiškiau norą pasilikti dar nakčiai be jo draugijos. Atsistojo ir priėjo prie manęs, suėmęs už rankų privertė atsistoti. Dabar atrodė toks taikus ir nuolankus, nejučia palyginau, kad Liamas visiška jo priešingybė.