Not What It Seems

1. Hi, I'm Anna.

Pramerkiau akis prižadinta telefono skambučio.

„Klausau?" Užsimiegojusiu balsu atsiliepiau.

„Labas rytas, gražuole." Išgirdau jo balsą ir šokau iš lovos.

„Ethan?!" Iš laimės netyčia ant žemės šokdama numečiau katę Čiką.

„Atspėjai, Anna." Jis nusijuokė.

„Jei tu skambini, tai reiškia kad tu jau nusileidai Amsterdame, tiesa??" Iš susijaudinimo greitai kalbėjau, bet tikiuos jis suprato, ko paklausiau.

„Taip, jau kokias penkias minutes." Pasakė jis

„Gerai, aš greit susiruošiu ir atvažiuoju, nebent nori tas kelias valandas pasivaikščiot."

„Ne, geriau einam iškart priduot lagaminus, kad paskuj nepavėluotume."

"Tu teisus. Gerai, aš būsiu oro uoste po pusvalandžio."

"Gerai. Myliu tave." Pasakė jis ir jaučiau jį šyptelint.

"Myliu tave." Pasakiau ir nusišypsodama padėjau ragelį.

Kas yra Ethan? Jis mano vaikinas. Na, ne tiesiogiai, nes mes su juo susipažinom internete, praėjus pusei metų naktim ir dienom kalbėjimo per Skype, susirašinėjimų Facebooke jis tiesiog man pasiūlė draugauti. Mes draugavom internetu metus laiko ir tai bus pirmas mūsų susitikimas. Šiandien aš (na, ir jis) skrendu į Paryžių. Ten mudu su Ethan studijuosime muziką ir anglų kalbą geriausiame Paryžiaus meno universitete. Tokia mintis man kilo perskaičius netikėtai iššokusią reklamą Skype. Universitetas prabangus, bendrabučiai taip pat. Tik tikiuosi nepapulsiu su kokia kvaiša į kambarį. Noriu, kad kambariokė mėgtų Punk Rock muziką, nes leisiu jos daug, tad arba mėgs, arba teks prisitaikyti.

Kadangi daiktus susikroviau iš vakaro, šiandien liko tik apsirengti ir nukakti į oro uostą. Nusileidus į apačią mane pasitiko saldus tėčio kepamų blynų su klevų sirupu kvapas. Mano tėtis, Bilas Redmanas - kanadietis, emigravo su šeima į Amsterdama maždaug 1980. Čia susipažino ir vedė mano mamą Elizabett Marquering, prieš devynioliką metų gimė mano sesuo Adelė ir štai prieš aštuonioliką metų pasaulį išvydau aš.

"Labas rytas, Anna." Pasisveikino mama ir tėtis.

"Labas rytas." Nusišypsojusi atsisėdau prie stalo.

"Ar Ethan jau atskridęs?" Pasiteiravo Adelė.

"Taip, ir prižadėjau jam kad būsiu oro uoste po dvidešimt minučių." Pasakiau greit valgydama blynus.

"Na tuomet už dešimt minučių išvažiuosime." Pasakė šyptelėjęs tėtis it užtraukė mano mylimiausios grupės Green Day mėgstamiausią dainą Holiday. Jis turėjo nuostabų balsą ir man labai patiko jo rytinis dainavimas. Mama pritardavo šaukštais barbendama stalą. Ji kadaise buvo būgnininkė, o mes su Adele grojame garaže, kur renkasi kiti mūsų grupės nariai. Ji groja bosine gitara, o aš elektrine šešiastyge, tačiau kadangi išvažiuoju studijuoti, grupę palieku. Bet oho, tikra rokerių šeimyna! Kai pavalgiau ir visi susėdome į mašiną, Adelė atsisuko į mane.

"Tikiuosi, kad tas Ethan nebus koks nors iškrypėlis." Pasakė ji.

"Adele, jug pati su juo šnekėjai." Nusijuokiau trindama rankas.

"Tu labai jaudinies." Adelė nusišypsojo.

"Taaaaaip, nekantrauju su juo susitikti. Labai jaudinuos." Nusišypsojau.

Kai pagaliau pamačiau oro uosto pastatą, pradėjau drebėti. O kas, jei Ethan pamanys kad aš ne tokia graži realybėj ir paliks mane? O kas jei jam nepatiks mano balso skambesys ne per interneto ryšį? Bet pasistengusi nuvijau šias mintis į šoną ir daugiau apie tai nebegalvojau. Kai įžengiau pro duris, pradėau dairytis aukšto, dieviškos išvaizdos rudaplaukio vaikino. Ir tada pamačiau jį. Jis išvydęs mane pasileido bėgti, ir tada aš pajutau kad ir mane kojos pradėjo nešti link jo. Man neberūpėjo, kad žmonės gali mus palaikyt keistuoliais. Po akimirkos aš pajutau save jo glėby ir stipriai savo rankomis pati jį apkabinau. Pagaliau jaučiau jo kūno šilumą, jo kvapą, jo stiprias rankas.