Tamsi Paslaptis

2 SKYRIUS

Paskutinį kartą ėjau šiuo mokyklos koridoriumi. Visi mokyniai į mane kreivai žiūrėjo, todėl paspartinau žingsnį, ir greitai nuėjau į biblioteką, atiduoti visų vadovėlių.

Vakar grįžusi namo, išvydau keistą reiškinį. Mano tėvai buvo namuose. Abu. Iš karto išsigandau, nes pagalvojau, kad kažkas atsitiko, bet jie tik linksmai pareiškė naujieną. Jie su didžiausią šypseną veide ištarė žodžius - "Mes kraustomes". Buvau priblokšta. Pasimečiau. Jie liepė man krautis daiktus, nes po kelių dienų išsikraustysim. Šia naujiena džiaugėsi tik dalelė manęs. Buvo gaila palikti namus, kuriuose užaugau. Juose tiek gerų prisiminimų. Bet pagalvojus, kad persikraustom, aš save įtikinu, kad tai tik į naudą. Prasidės naujas gyvenimas, nauji draugai, nauja mokykla, o svarbiausia, niekas nepamanys, kad esu pamišus.

Mano tėvai dirba toje pačioje kontoroje. Jie dirba geriausiai iš visų, ir yra seniūnai. Už gerą darbą, viršininkas jiems padovanojo savo kontorą, kitame mieste. Taigi nuo šiol, mano tėvai bus viršininkai toje kontoroje. Jie ir taip yra turtingi, nesuprantu, kam jiems reikia dar daugiau pinigų. Ir taip jie save, tuo pačiu ir mane dažnai lepina. Ko mes tik neturime savo namuose. Kiekvieną kartą kai išleidžią naują elektronikos modelį, tėvai juos nuperka. Vienas telefonas, net pusmečio negali išbūti tėvų rankose, nes paskui jie nusiperka naujesnį.  Turime pilnus stalčius nenaudojamų, brangių telefonų, ir kompiuterių. Kitiems žmonėms  ir vieno užtektų, o mano šeimai nieko neužtenka. Kitiems tai būtų tikras rojus.

                                                                                              ○•○•○

Kelionė į kitą miestą buvo nuobodi ir nyki. Dangus buvo apniūkęs, stipriai lijo. Gatvė buvo siaura. Ją iš dviejų pusių supo tankūs miškai.  Mano galvoje kilo tik vienas klausimas - "Kur mes po galais važiuojam?". Staiga prie manęs priskrido keli Fantomai, ir pradėjo sukinėtis ratu. Vienas buvo raudonas, o kitas žalias. Jie buvo linksmi, ir leido savo keistus garsus. Norėjau juos paliesti, bet pamačiau rūstų mamos žvilgsnį per veidrodėlį. " O, ne. Ji vėl galvoja, kad esu kvanktelėjusi..."-pagalvojau. Greit nusukau žvilgsnį nuo Fantomų, ir įsižiūrėjau į lietaus lašus, kurie iš lėto slinko žemyn automobilio langu.