Tamsi Paslaptis

6 SKYRIUS

Buvau šokiruota. Vis dar negalėjau patikėti, kad šis vaikinas šią akimirką sėdi čia - prie mano virtuvės stalo. Jis šypsojosi ir žiūrėjo tiesiai į mane. Pasijutau nejaukiai. Ant stalo stovėjo lėkštė su dar šiltais blynais. Jų kvapas mane siaubingai vyliojo, bet negalėjau valgyti svečio akivaizdoje. Staiga jis prabilo:
-Taigi, Eliana, kaip sekasi?
Pasijutau keistai, kai jis manęs to paklausė.
-Iš kur žinai mano vardą?-paklausiau.
-Nebūk tokia išsigandus.-tarė jis žiūrėdamas į mano surauktą ir išsigandusi veidą.-Girdėjau kaip tave pašaukė vardu.
-Aa..
Vėl tvyrojo tyla. Po akimirkos vaikinas atsistojo. Galvojau, kad jis nori išeiti, bet pradėjęs lipti į antrą aukštą, jis privertė mane sunerimti.
-Ei, stok, kur eini?!-paklausiau pakėlus balsą.
Jis vėl nieko neatsakė. Mane tai sunervavo. Nepagalvodama ką darau, staigiai griebiau jam už rankovės. Jis stabtelėji ir atsisuko į mane. Jo žvilgsnis buvo nei piktas nei linksmas nei liūdnas. Atrodė, kad jis neturi jokių jausmų. Jis tik žvelgė į mane. Jo akys buvo užburinčios ir lyg mane apkerėdamas, žvilgsniu paprašė, kad jį paleisčiau. Nežinau kas atsitiko, bet sustingau vietoje. Norėjau vis dar užkirsti jam kelią, bet negalėjau. Lengvai paleidau jo rankovę. Jis nusišypsojo ir įėjo į mano kambarį. Po minutės jis iš ten išėjo nešanas knygą, kurią jis paliko vakar. Aš stovėjau vis dar toje vietoje. Priėjęs jis patapšnojo man per galvą. Aš sumirksėjau. Atrodė, kad vėl galiu judėti. Jis nusišypsojo ir išėjo iš namo. Aš buvau lyg apkerėta ir net nesuvokiau, kas čia įvyko.
Greit užlipau į savo kambarį ir apšalau. Sustingau vietoje. Ant mano sienos buvo raudonai parašyta. "Jei dar kada nors bandysi kažką sužinoti apie mane - tau atsitiks kai kas negero"