Baltoji Ugnis (BAIGTA)

17 | Elito šnipai

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- Elito šnipai -

NESTIJA

Po gero pusvalandžio, jau temstant, sėdėdama bibliotekoje laužiau galvą bandydama suprasti, ko siekė vaikinas pakvietęs mane čia. Naudos sau ar man? O galbūt jis koks šnipas nusamdytas sekti kiekvieną mano žingsnį? Nenustebčiau, kad mano spėjimai pasitvirtintų. Kai aplink mane dėjosi tokie keisti dalykai, o su manimi susijusios įvairios problemos vis iškildavo į paviršių, atrodė, jog viskas galėjo būti tiesa. Nenustebintų ir tai, jei paaiškėtų, kad be mūsų, kažkur dar egzistavo kitos žmonių rūšys arba prasidėjęs karas. Pastarosios naujienos tikrai nenorėčiau išgirsti. Manau, kad niekas nenorėtų.

Atsirėmiau į kėdės atlošą taip įsitaisydama ir nusiteikdama laukti, kad ir per visą naktį. Daug geriau tikėtis kažko nei vėl grįžti į namus ir nieko nedaryti dėl savo gyvenimo. Jei ir toliau į visas savo problemas žiūrėsiu, kaip kokia prašalaitė, tai niekada iš jų neišsikapstysiu.

Mokyklos biblioteka nedidelė, o lentynos net ištolo matėsi kaip stipriai apdulkėjusios. Niekas čia beveik nesilankė, išskyrus bibliotekininkę ir kelis kitokiu mokslu besidominčius mokinius. Tai atokiausias mokyklos užkampis. O ir šiaip netoli buvo pastatyta kita biblioteka su naujausiomis paieškos sistemomis ir greitu aptarnavimu. Nors ši vieta skaičiavo ne vieną šimtmetį, čia nebuvo nieko vertingo. Galbūt, todėl patekti į biblioteką, lengviau nei nusirašyti atsakymus nuo suolo draugo. Tereikėjo tik prasmukti pro apsaugą, kuri nesitikėdama kažką sutikti vėlų vakarą, žaidė kortomis karališkoje transporto priemonėje. Tai buvo gana smagus nuotykis pareikalavęs ne vienos mano nervų ląstelės. Bet kadangi pastaruoju metu jų ir taip negailėjau, tai numojau į tai ranka.

Atsidususi paskubomis dar kartą nužvelgiau patalpą. Dėmesį patraukė keistas mirgėjimas vos už kelių metrų nuo manęs, kažkur tarp lentynų. Nedrąsiai atsistojau pramankštindama sustirusias kojas. Vargu, ar nepažįstamas sugalvos pasirodyti. O kodėl išvis turėtų. Jis jau ir taip išgelbėjo mano kailį ne vieną kartą. Tik kaži ar kiekvienas taip pasielgtų dėl visiškai nepažįstamo žmogaus. Nors jis ir žinojo mano vardą (o aš ne), tai nieko nekeitė.

Pabandžiau iškviesti savo elementą gynybos atveju, bet šis, mano nelaimei, nepasirodė. Nuostabu. Tyliai nusikeikiau supratusi, kad tokį vėlyvą vakarą neturėjau kuom apsiginti. Nusipurčiusi dėl šalčio perėjusio nugara ruošiausi eiti išsiaiškinti, kad ten žybčiojo tarp lentynų, kai mane nemenkai išgąsdino prasivėrusios durys. Net tyliai sucypiau nesitikėjusi kažko dar išvysti čia.

Daugiau nei amžių nekeistos grindlentės išleido milijonus šiurpius garsus, vos man padėjus koją. Nugara bėgioję šiurpuliukai ėmė skaudžiai badyti mano odą, o krūtinėje neramiai suspurdusi širdis, rodės, ruošėsi visam bėgimo maratonui. Daugiau niekada nesileisiu į tokius naktinius pasivaikščiojimus. Atsiimu savo žodžius dėl visos nakties praleidimo čia.

- Sveika, - iš už lentynų išlindo vaikinas pamojuodamas ranka. – Atleisk, kad vėluoju, užtrukau truputį ilgiau nei tikėjausi.

- Labas, nepažįstamasis, - šyptelėjau nužvelgdama tamsiaplaukį.

Vaikino lūpose žaidė linksma šypsena. Šis žaismingai pavartė akis ir nusijuokė. Pasekiau jo pavyzdžiu ir aš bandydama išsklaidyti susikaupusią įtampą.

- Aš Evanas, - ištiesęs ranką pasisveikino.

- Nestija, bet tu jau žinai tai, - paspaudžiau jo ranką.