21 | Ką tu pamiršai

1K 112 48
                                    

DVYLIKTAS SKYRIUS

SAULĖS KARALYSTĖ

- KĄ TU PAMIRŠAI -

NESTIJA

Lėtai pramerkiau akis, tarsi bijodama sutikti skaudžią realybę. Viskas ką mačiau - tik baltos ir siaubingai nuobodžios mano kambario lubos. Vietomis truputį papilkėjusios nuo dulkių arba man jau vaidenosi. Mano kambarys buvo perdažytas prieš pusmetį, mat ankščiau, dar iš mažų dienų, lubos buvo apklijuotos šviečiančiomis žvaigždėmis. Šios skleisdavo šviesą tamsiomis jaunaties naktimis, kai pabusdavau dėl košmarų. Tai buvo senelės idėja. Todėl nebegalėjau ištverti, kiekvieną kartą gulėdama ant lovos ir matydama jas.

Staiga prieš akis šmėstelėjo prisiminimai iš vakaro bibliotekoje. Prisiminiau, kaip prie mano kojų klūpėjo Izabelė, o tada bandė mane pasmaugti, kaip Aronas jai kažko suleido. Evanas nužudė Oliverį antraip šis būtų nušovęs jį, o po to ir mane. Tačiau mano atmintis tuo ir užsibaigė. Neįsivaizdavau, kaip atsidūriau namuose. Juoda dėmė ir krūva neatsakytų klausimų.

O kaip Aronas, Evanas ir Izabelė? Ar jiems viskas gerai?

Greitai atsisėdau ant lovos. Nuo skubių judesių aptemo akyse, o kambarys, rodės, ėmė suktis. Tačiau buvau įsitikinusi, kad visa tai tik mano galvoje. Prieš tai nejutusi jokio silpnumo, regis atsigriebiau su kaupu. Net supykino, o skrandis susitraukė iš alkio.

- Ei, truputį ramiau, - prie manęs prišoko Evanas.

- Ką tu čia veiki? – žagtelėjau.

Susiraukiau labiau dėl to, kaip nuskambėjo mano balsas, o ne dėl paties klausimo. Burna išdžiuvusi, it nebūčiau gėrusi vandens ištisą savaitę. Evanas ištiesė man stiklinę vandens, kurią ištuštinau vienu užsivertimu.

- Tu nualpai, kažkam reikėjo pasirūpinti tavimi, - truktelėjo pečiais Evanas.

- O mano įtėviai kur? – kilstelėjau antakį.

- Ligoninėje pas Izabelę.

- Ką? – tyliai suspiegiau. – Izabelė ligoninėje?

- Niekas nežino, ko jai suleido Aronas.

Kambaryje įsivyravo tyla. Nereikėjo nė ypatingos klausos, kad girdėčiau, kaip apačioje tiksėjo laikrodis. Norėjau kažką pasakyti, bet vos pravėrusi burną iškart nutildavau nežinodama ką kalbėti. Aronas, kad ir koks buvo jo vaidmuo visoje toje situacijoje, pasielgė priešingai Izabelės planui ir išdavė juos visus. Kadangi Maksas pabėgo, Aronas galėjo būti dideliame pavojuje. Ir ne tik dėl Makso.

- O kažkas žino, kad tai padarė jis?

- O kodėl tau tai rūpi? – prunkštelėjo Evanas.

- Nes jis mano geriausias draugas, - trumpam nutilau. - Buvęs.

- Bet jis sužeidė tavo seserį.

- Įseserę, jei dar nesupratai, - piktai atkirtau. - Ir ši bandė mane pasmaugti.

Evanas pakraipė galvą apie kažką galvodamas, tačiau atsakymo vis tiek nepateikė arba šio net nežinojo. Norėjau galėti skaityti mintis ir suprasti apie ką mąstė vaikinas, tačiau visų pirma, aš neturėjau tokios galios ir net nebuvau apdovanotoji, antra, išvis nebuvo jokių įrašų ar žinių, kad tokie žmonės egzistavo.

- Tau reikėtų dar pailsėti, - mostelėjo ranka link lovos, o pats grįžo sėdėti ant fotelio.

- Man reikia į ligoninę pas Izabelę, - neklausydama vaikino kalbų išsiropščiau iš patalų ir nuskubėjau prie spintos.

Baltoji Ugnis (BAIGTA)Onde histórias criam vida. Descubra agora