Tylūs Kuždesiai

3

Prabėgo jau keturios savaitės nuo tada, kai Saimonas pirmą kartą sutiko Leksę.
Jie matydavo vienas kitą tik kartą per savaitę, kokiai dvidešimčiai minučių, tad jų pokalbiai nebūdavo labai ilgi.
Leksė visad atrodė nerūpestinga, atrodė, kad jai nebuvo svarbu, Saimonas pasirodys, ar ne.
Tačiau jie abu jautė, kad kažkokios tarp jų esančios sienos griūva, bet tuomet jie nesuprato, kad gali artimesniais.

Leksė kiekvieną kartą kviesdavo Saimoną kur nors nueiti arba šiaip pasitrainioti po miestą, tačiau vaikinas vis atsisakydavo.

Saimonas tiesiog... negalėjo.
Vidinis vaikino balsas visados jam primindavo, jog Saimonas negali nei linksmintis, nei gerai praleisti laiko.
Kaip jis išvis gali gyventi žinodamas, jog turbūt per jį Loros nebėra?

Bet viskas pasikeitė, kai gydytojas Frostas liepė Saimonui susitikti su draugais ir prablaškyti mintis.

Tuomet Saimonas nusprendė pats kur nors pakviesti Leksę.

- Tai ką, čia tipo pasimatymas?,- mergina pakėlė antakį, kai Saimonas pagaliau pasiryžo jos paklausti.

- Ne... Kaip draugai,- vaikinas šyptelėjo.

- Gerai... Kada?

- Dabar?

Ji valandėlę žiūrėjo į vaikiną.

- Gerai,- tarė ir numetė cigaretę,- eime, žinau gerą vietą.

Leksė nusivedė Saimoną į prieplauką.
Krantas buvo nusėtas didžiuliais akmenimis, žvarbus vėjas kedeno jaunuolių plaukus, o dumblo kvapas vertė raukti nosį.
Niekas, išskyrus žvejus, čia dažnai nesilankydavo, tad prie pakrantės tiltų buvo prišvartuota mažiausiai tuzinas žvejybinių laivų.

Mergina pirma užsikabarojo ant vieno iš didžiulių akmenų ir laukė, kol Saimonas paseks jos pavyzdžiu.

- Ateinu čia kartais, kai norisi pabūti vienai,- tarė Leksė, žvelgdama į vandenį, po to, kai abu įsitaisė ant uolos,- nors nesu didelė paplūdymių megėja, tačiau tai viena iš mano mėgstamiausių vietų.

Saimonas nusišypsojo. Mergina pradėjo atsiskleisti, pati to nesuprasdama.

- Čia labai gražu,- tarė jis.

Kurį laiką jie sedėjo tyloje, tačiau Leksė ją nutraukė.

- Saimonai?,- ji ištarė, nepakeldama akių į vaikiną. Saimonas atsisuko į Leksę, stebėdamas jos veido išraišką. Mergina atrodė surimtėjusi, atrodė, jog apie kažką mąsto.
Staiga ji pakėlė žvilgsnį ir įsistebeilyjo į rudas vaikino akis,- kodėl eini pas gydytoją Frostą?

Ji norėjo žinoti. Ji privalėjo sužinoti.
Ne, ji nebijojo, kad jis galėjo būti šizofrenikas ar koks maniakas. Gyvenime ji yra sutikusi bjauresnių personų.
Ne.
Ji turėjo vilties. Vilties, kad Saimonas toks pat, kaip ir ji.
Ji norėjo surasti žmogų, kuris ją suprastų ir kuris ją išklausytų, visko neužrašinėjant byloje.

Žinoma, Saimonas suabejojo. Kai jis neatsakė, Leksė suprato, koks kvailas buvo jos klausimas.

- Velnias... Atleisk,- ji atrėmė kaktą į savo delną,- neturėjau klausti.

- Viskas gerai,- pasakė Saimonas, stebėdamas vandenyną,- tiesiog... Nemanau, kad esu pasirengęs viską tau papasakoti.

Kaltė. Kaltė, visados persekiojanti Saimoną.
Jis negalėjo Leksei pasakyti. Ne dabar.

- Tik... Pasakyk, kad tu ne psichopatas ar dar kas nors,- mergina pajuokavo, bandydama praskaidrinti nejaukų momentą.

Saimonas garsiai nusijuokė ir Leksė šyptelėjo.
Tas laimingas momentas tęsėsi kokias tris sekundes.

Saimonas nusijuokė.

Leksė buvo laiminga be narkotikų pagalbos.

Greitai pasibaigusios tris sekundės, kažką daviusios jiems abiems.

- Bijau, kad esu kiek išprotėjęs,- tarė vaikinas,- mečiau koledžą.

Leksė trūktelėjo pečiais.

- Aš mečiau mokyklą. Nemanau, kad tai padaro mus išprotėjusiais.

Saimonas pažvelgė į merginą pakėlęs antakius.

- Nevaidink tokio nestebusio. Lyg nebūtum žinojęs, kad esu jaunesnė už tave.

- Nežinojau, kad tu esi tokia jauna,- jis pasikasė pakaušį.

- Na, tai išsiaiškinai, kiek man metų?,- mergina nusijuokė.

- Na, turiu idėjų...,- nusijuokė ir jis.

- Tai rėžk.

Saimonas kelias minutes žiūrėjo į Leksę.

- Tau šešiolika,- pagaliau ištaręs nusuko žvilgsnį,- bet elgiesi, lyg būtum vyresnė, nes nenori, kad kiti žinotų, kad esi dar vaikas.

Leksė šyptelėjo.
Ji suvokė, kad dalis to buvo tiesa.
Tačiau ji pakratė galvą ir atsiduso.

- Beveik pataikei,- ji paaiškino,- neseniai man suėjo septyniolika. Tad aš ne toks ir vaikas, gerai?

Jie abu vėl sukrizeno.
Saimonas stebėjo plačią Leksės šypseną ir pamanė, kad ji turėtų šypsotis dažniau.

- Tu teisus,- tarė mergina,- na, beveik. Pripažįstu, elgiuosi, lyg būčiau vyresnė, bet...,- staiga Leksė nutylo ir pakeitė temą,- Tavo gimtadienis artėja, ar ne?

- Taip... Po kelių mėnesių,- Saimonas atsakė kiek pasimetęs.

- Na, jis gan arti, palyginus su mano.

Saimonas palinksėjo.

- Na, kai t-

- Rengsi vakarėlį?,- Leksė nutraukė Saimono žodžius,- Nes, žinai, norėčiau būti pakviesta. Atnešiu ko tik nori.

- Nemanau...,- vaikinas atsakė.

- Ei, kodėl ne?,- ji pasiteiravo.

- Nemanau, kad noriu rengti vakarėlį, žinant, kad mano-...,- jis sustojo viduryje sakinio, supratęs, kad pasakė per daug ir iškart nutylo.

Leksė pažiūrėjo į vaikiną susirūpinusiu žvilgsniu.

- Tavo kas?,- ji paklausė.

Saimonas tik pakratė galvą ir pradėjo žiūrėti į savo rankas.
Leksė atvėrė burną norėdama kažką sakyti, tačiau užsičiaupė, nes nusprendė vaikino nespausti ir duoti jam erdvės.

Ir tuo momentu, visai netikėtai, mergina suprato.
Suprato, kad Saimonas prarado kažką, kas jam buvo brangu.

Visai kaip ir ji.