Serinas

20 Dalis

Ilgiau nei pusę valandos einu kažkokiu keliuku, kuris buvo pažymėtas. Pirmieji keli kilometrai yra pažymėti, o poto ieškok kelio pats.

Taigi jau matau žiburiukų pabaigą.
Ir  neužilgo ją pasiekiu.

-Puiku,-sumurmu,-ir kur toliau?

Apsižvalgau.
Yra daug takelių. Vienas iš jų saugus, o kiti užkerėti.
Nuostabu.
Pradedu eiti viduriniuoju, tikėdamasi, kad pataikiau į saugųjį keliuką.

Saulė jau nusileido, bet danguje dar matosi raudonos juostos.
Tikrai nuostabiai atrodo ypač jei tai stebi iš miško. Pro medžių viršūnes.
Galiausiai ima blukti ir raudonos juostos, viskas neužilgo paskęs tamsoje ir prasidės tikrieji išūkiai.

Tas netrukus atėjo labai greitai.
Vos spėjau mirktelėti, o jau matau kaip dangus juodas pasidaro mano akyse.

Nekreipdama daugiau dėmesio einu toliau.
Staiga krūmuose išgirstu kažką šnarant.
Normalus žmogus  nelauktų, kol kas nors išlįs iš krūmo, bet kas sakė, kad aš normali?
Taigi laukiu ir sulaukiu.
Lapė.
Lapė!!
Ir ne šiaip lapė, o tokia kokią įsivaizduodavau.
Šią lapę įsivaizduodavau kaip Seriną pakeitusį pavidalą.
-Serinai?
Lapė pakreipia galvą ir eina artyn.
Ji atrodo grėsminga, bet aš nebijau.
Tai Serinas, argi ne?
Bet panašu, kad ne.
Lapė mane nuvaro prie medžio ir aš nebeturiu kur dingti. Kaip tik tada pastebiu jog jos akys juodos.
Ne raudonos kaip Serino, o tiesiog juodos.
Tai ne Serinas, tai minčių klonas!
Jis gali pasiversti, bet kuo iš tavo minčių ir taip tave klaidinti.
Šiuo atvėju jis pasirinko mano įsivaizduojąmą Serino kitą formą.

Lapinas sėlina link manęs ir tuo pačiu metu šiepia savo dantis.
Imu visa drebėti, nežinau kur dėtis ir ką daryti.

Staiga krūmai vėl subanguoja, bet aš nenoriu žinoti kas ten, noriu tik bėgti.
Bet lapė kuri man neleidžia praeiti yra užstojusi man kelią ir pasisukusi stebi krūmus.

-Kažkas negerai,-sumurmu.
Pasisuku į krūmus ir laukiu kas bus toliau.

Bet krūmų bangavimas liaujasi, kas man pasako jog likome tik aš ir lapinas kuris nori mane pribaigti.
Bet aš totaliai sustingstu, kai jis įgauna Serino formą.

-Tu nesi jis,-pasakau.
-Esu,-jis taria.
-Nesi, manai gali mane apkvailinti? Serino akys raudonos, ne juodos.
-Bet gali būti ir juodos.
-Ypatingais atvėjais, dabar ne toks.
-Ji teisi!-Sušunka iš už krūmų kažkas.

Ir po kelių sekundžių pamatau balso savininką.

Serinas išneria iš krūmų šešėlių ir puola savo kloną.
Jo akys oranžinės su trupučiu geltono.
Jis kaunasi, kad aš išneščiau sveiką kailį.
-Bėk!-Išgirstu jo balsą.
-Ne! Be tavęs niekur neisiu!
-Bėk! Aš tave susirasiu!-Jis trumpam pažvelgia į mane.
Man to žvilgsnio užtenka, aš pradedu bėgti.
Noriu apsisukti ir bėgti jam į pakalbą, bet tik maišyčiausi.
Taigi bėgu kol kojas taip skauda, kad vos galiu paeiti.
Taigi atsisėdu ir atsiremiu į medį.

Praeina daug laiko, Serino nė kvapo.
Vietoj to vėl pradeda siūbuoti krūmai.
Iš jų nė nepraėjus minutei išlenda lapė.
Puiku dar viena.
-Nesiartink prie manęs!
Sušunku ir atstatau pagalį kaip kardą į lapę.
Lapė pakreipia galvą, lyg tyčiotųsi.
Ir tada išgirstu tą balsą.
-Nejau rimtai manai, kad su pagaliuku gali man ką nors padaryti?

Tai Serinas, kažkokiais būdais prakalbo mano galvoje.

Su palengvėjimu atsidūstu ir numetusi pagalį į šoną, priropoju prie Serino lapės kune, ir stveriu jį į glėbį, jam nespėjus prakalbėti.

-Prie tokių dalykų galėčiau priprasti.

Kadangi jis kalba man į mintis tai ir aš pabandau jam taip atsakyti, juk jis vistiek moka skaityti kitų mintis.

-Melskis, kad nesapnuočiau.
-Tokio tobulo mano atvaizdo nesugebėtum sukurti.

Paleidžiu jį iš rankų. Jis tupi ant žemės ir žiūri į mane.
-Tai tikrai tu?

Mano akyse jis atsikeičia į žmogų ir pasilenkęs mane pabučiuoja.

Kai jis atsitraukia, tvirtai žinau, kad tai jis. Taigi nieko ilgiau nelaukusi stipriai prisispaudžiu ir apkabinu jį.
Ir tada išgirstu jį sakant:

-Daug neklausinėk, viską paaiškinsiu kai iš čia išeisim.