Ypatingoji (BAIGTA ❌)

I.

Dairiausi po naują aplinką, kuri nuo šiol taps mano namai. Ilgas koridorius, tarsi vedantis į nežinią, žmonių portretai kabantys ant marmurinių sienų, kuriuose tikriausiai buvo pavaizduoti visi aukštieji vampyrai, bei šios akademijos buvę direktoriai, didžiuliai laiptai, daug durų. Tartum tikruose rūmuose.

Kiek įsidrasinusi, žengiau keletą žingsnių į priekį. Mano batelių kulnų skambesys, atsimušė į marmuro sienas, sukeldami nenumaldomai garsų aidą. Turbūt bet koks vampyras tai tikrai turėtų girdėti.

Paėjau dar kelis žingsnius, tačiau nieko neįvyko. Tarytum čia nieko nėra. Tylus atodūsis paliko mano iš šalčio išsausėjusias lūpas. Imu smarkiai nerimauti. Juk Kasandra aiškiai pasakė, jog manęs lauks akademijos direktorė, vos priėjus didžiulius šios vietos vartus. 

Kasandra taip pat vampyrė. Tik ši, jau seniai baigusi šią akademiją ir dabar studijuoja psichologija tarp žmonių. Keista, tiesa? Tačiau Kasandra ir liks Kasandra. Ji man buvo kaip motina, kurios niekada neturėjau.

Galiausiai pavargusi stovėti, apsisukau ir ruošiausi eiti, tačiau prieš mano akis išdygo aukšta moteriškė, kuri buvo jau senyvo amžiaus.

-Amelija, atsiprašau už tokį pavėlavimą... Man buvo susirinkimas, todėl anksčiau negalėjau ateiti. Atleisk, - teisinosi moteris. Jos veidė žaidė maža nekantrumo šypsenėlė, o akys tiesiog degte degė, iš noro susipažinti. Rudi plaukai buvo susugti į tvirtą kuodą, kuriame jau galima buvo įžvelgti kelių sidabrinių sruogelių.

-Nieko baisaus, - šyptelėjau. Net nežinau ką turėjau sakyti. Buvau aiškiai pasimetusi, bet nesupratau kodėl.

-Malonu su tavimi susipažinti, - plačiai išsišiepė moteris, parodydama savo tubulus, baltus dantis.

-Man taip pat. - šyptelėjau.

-Eime į mano kabinetą, ten aptarsime visą tavo mokymosį programą. - tarė ši ir pradėjo eiti kažkurio kabineto link.

Sekiau paskui, tačiau apžiūrinėjau kiekvieną centimetrą šios akademijos. Juk jei aš čia mokysiuosi, turiu žinoti kaip viskas atrodo ir kur viskas yra.

Ėjau tylėdima, tačiau mane erzino mano pačios širdies plakimas. Atrodė širdis išlips iš manosios krūtinės, kuri beproto kilnojosi. Nežinau kodėl taip jaudinausi, tačiau nujutai ateinančią bėdą. Tai taip pat vienas iš mano sugebėjimų. Mano nuojauta niekada neklysta.

Galiausiai priėjome milžiniškas duris, kurios atsidarė pačios. Na ir modernumas.

Moteriškė įėjo pirma, o aš paskui. Kabinetas buvo didžiulis. Viskas taip gražu ir senoviška. Tiesiog siaubingai malonu būti šiame kabinete.

-Sėskis, - mostelėjo ranka ji.

Paklausiau jos nurodymo ir pasitvarkiusi džinsus, prisėdau prieš didžiulį raudonmedžio stalą.

-Taigi... Amelija, man garbė. - tarė ji ir atsisėdo ant savo krėslo, kuris buvo už stalo.

-Man taip pat. - nusišypsojau.

-Esu šios akademijos direktorė. Šarlotė Watston. Tavo visa giminė čia mokėsi. Netgi Kasandra. - nusijuokė ji. 

-Taip, žinau, - šyptelėjau jai.

-Amelija, esi protinga ir čia draugų tikrai susirasi. Štai tavo tvarkaraštis. - direktorė ištiesė vieną baltą lapą.

-Dėkui. - nusišypsojau ir jį paėmusi iš jos rankos, įsidėjau į savo kuprinę.

-Tavo kambarys antrame aukšte. Trys šimtai dvidešimt penktas. - dabar ji jau tiesė ranką, paduodama nedidelį raktelį.

Paėmiau iš jos nieko nesakiusi ir įsidėjau į džinsų kišenę.

-Gali eiti. Rytoj tau prasideda pamokos. Kadangi atvykai kiek vėliau nei reikėjo, turėsi prisitaikyti prie savo bendraklasių. Dabar jau tikrai gali eiti. - nusišypsojo ji parodydama savo tobulus dantis, kurių šonuose buvo iltys, kurios buvo begalo ilgos.

Linktelėjau ir patraukiau prie durų, tačiau mano akis užkabino didžiulis dviejų žmonių paveikslas, kuris buvo pakabintas prie durų.

Perbraukiau pirštu per senus remėlius ir užsimerkiau. Visos mintys dingo, kai išgirdau begalo garsų moters klyksmą. Jis sklido iš paveikslo.

Greitai patraukiau pirštą ir atsitiesiau, kaip bitės įgelta. Lėtai atsimerkiau ir pažvelgiau į apapačioje esančius visai mažyčius žodelius.

-"Kristan Grant, Reise Grant. 1994m. Vampyrų sukilimas prieš demonus. " - perskaičiau garsiai. Užsimerkiau, jog nepradėčiau kūkčioti.  -Tai mano tėvai... - nejučia išbėgo ašara išdavikė. Ji susigėrė tiesiai man į plaukus.

-Taip... Amelija, galbūt nežinojai, tačiau jie kovojo tame mūšyje... Tačiau pati žinai, kad mes laimėjome, o tavo tėvai nemirė nuo demonų. Jie mirė po nužudymo... - pradėjo direktorė.

-Žinau. - neleidau jai baigti ir užčiaupiau ranka. -Tačiau papasakokite kas aš iš tiesų...

Tai ko gero mano normaliausia istorija kurią kadanors rašiau. Tikiuosi tai Jus sudomino! Linksmaus skaitymo, melieji!