Ypatingoji (BAIGTA ❌)

VIII

Atsistojusi, nuėjau prie durų. Jas pravėrusi, nustėrau.

Prieš save mačiau demoną. Tikrą ir gyvą. Šis griebė man už gerklės ir trenkė sienan. Džeinė pabudo ir bandė man padėti. Dėja, nesekmingai. Demonas ją smaugė. Jai vis trūko oro.

Iškviečiau savo elementą, tik dabar jis nebuvo toks stiprus. Nebežinojau ką daryti. Griebiau vazą ir ją paleidau į demoną. Šis siaubingai nusijuokęs, numetė Džeinę ant žemės ir vis garsiau juokdamasis ėjo manęs link.

Traukiausi tolyn. Atsitrenkiau į sieną. Demonas palietė mano plaukus. Sutrikusi žvelgiau į jį. Kai jis baigė juoktis, dar įdėmiau žvelgė į mane savo raudonomis akimis. Jos buvo pilnos agresijos ir neapykantos. Gaileščio? Paleidęs mano plaukus, užkišo sruogą už ausies ir tiesiai į mano veidą sušuko.

-VAMPYRAI PRIEŠ DEMONUS. DEMONAI NEPASIDUOS! - staiga demonas dingo. Išplėtusi akis galvojau kas ką tik nutiko.

Pribėgau prie Džeinės. Padėjau jai atsistoti. Paguldžiau į lovą. Ši vis dar tankiai kvepavo. Jai reikėjo oro.

...

Niekam nepasakojau apie tą įvyki. Tai nueitų iki karo. Dar baisiau, iki vampyrų aukštojo, kuris vienu mostelėjimu panaikintų visus demonus.

Džeinė ėjo į pamokas. Bandžiau ją atkalbėti, tik ji neklausė.

Visą dieną stengiausi vengti Marko. Man dabar nereikėjo jo matyti. Jis būtų sužinojęs apie tą įvyki. Juk jei pavaldumo ryšys vis dar yra, jis išsiaiškintų viską.

Bet kurgi...

-Amelija, - tarė jis. Pradėjau spartinti žingsnius link istorijos kabineto. Dėja, nesekmingai. Šis čiupo mane už rankos, todėl sustojau.

-Ko? - įžūliai paklausiau. Žinoma, tai aš kalta, kad jo neatstūmiau. Bet aš nenoriu jo skaudinti. Jei aš mirsiu, jis to nepakels. Galų gale mirs pats, ko aš nenoriu.

-Amelija, tavo skruostas... - tarė jis ir palietė tą vietą. Nesupratusi žvelgiau į jį. Markas timtelėjo mane už rankos, link milžiniško veidrodžio.

-Kas? - paklausiau. Pažvelgiau į veidrodį ir tikrai nieko nemačiau. Gal jam jau vaidenasi?

-Nuo tavo skruosto pradžios iki ausies pabaigos, įbrėžta. - Markas perbraukė pirštais per tą vietą.

-Ne, Markai, tau vaidenasi. - purčiau galvą ir paliečiau savo skruostą. Nežemiškas skausmas perėjo per kūną.

Elementas savaime išėjo iš mano kūno. Pažvelgiau į veidrodį ir visas kūnas buvo tiesiog užsiliepsnojęs. Akys pasrūvusios ugnimi.

-Kas per?! - surikau. Markas žiūrėjo sutrikęs.

-Amelija, turi jį sutvardyti! - sušuko Markas. Staigiu judesiu jis dingo. Tikriausiai iškviesti pagalbos.

Buvo pamoka, todėl niekas manęs nematė. Po nosimi murmėjau žodžius. Galvojau, kad bent taip viskas pasibaigs.

Pasisukau į veidrodį, tik jis kažkaip dužo. Argi tai blogas ženklas?

-Amelija! - suriko kažkas. Neatsisukau į jų pusę, nes žinoma, pati to nenorėdama juos sužeiščiau, o gal net nužudyčiau.

Elementas staigiai dingo, o aš kritau ant žemės ir pradėjau kosyti. Regis mano kūnas norėjo poilsio, bet mintyse vis kartojau, jog nepraraščiau sąmonės...

-Amelija... Ne... - kažkas mane pakėlė, bet staiga pajutau tik skausmą ir tamsą...Ir vėl...