Ypatingoji (BAIGTA ❌)

III

-Markas...

Mano randas pradėjo vis ryškėti, o vaizdas kur jis buvo, aiškėti. Staiga išgirdau šnypštimą ir supratau. Jis buvo pas demonus.

-Turime vykti jo atsiimti. - sumurmėjau ir įsikabinau į Selestės ranką. Kai matydavau vaizdinius, nematydavau realybės.

-Tai per daug pavojinga. - atsakė Džeinė ir taip pat priėjo prie manęs.

Staiga susivokiau pro kur galime eiti. Štai kodėl tie labirintai buvo. Štai kodėl ten buvo Piteris.

-Žinau kur yra ta vieta. - sukuždėjau. Vaizdinys baigėsi. Pradėjau bėgti iš bibliotekos į lauką. Draugai bėgo paskui. Bėgome per tą patį mišką, o pasikiekus labirintus, sustojome.

-Girdėjot? - paklausė Aladėjus. Staiga iš kažkur išlindo demonas ir griebė Aladėjui už gerklės. Selestė bandė Aladėjui padėti, tačiau nesekmingai.

-Amelija, eik surasti Marką. Mes su Džeine padėsime Aladėjui! - sušuko Selestė.

Pradėjau bėgti dar greičiau. Trūko oro, tačiau jį gaudžiau. Netrukus buvau prie demonų irštvos. Lėtai pravėriau medines duris ir greitai įbėgau pro jas. Šalia laiptų į rūsy, kuriame buvau stovėjo du demonai. Tačiau jie mane praleido. Bėgau ten, kur jutau, jog yra Markas. Pribėgusi kolidoriaus galą, iškarto atlapojau duris ir įskuodžiau vidun.

-Markai... - mačiau jį kambario gale, pririštą prie kėdės, užkišta burna, kruvinu veidu ir kūnu, bei išsigandusiomis akimis. Jo galva pradėjo purtytis, rodydama, jog dingčiau iš čia.

-Laukiau tavęs, Amelija. - prie mano ausies sukuždėjo Piteris. Kelis žingsnius padėjau į priekį ir asisukau į jį. Prie jo stovėjo trys demonai. Dabar jo tikrai, tikrai bijojau. Savo širdies ritmą girdėjau tvinksint ausyse.

-Paleisk jį. - garsiai ir drąsiai pareikalavau. Žinojau ko jis nori mainais. Buvau pasiryžusi jam suteikti nors menką pasitenkinimą.

-Už...? - nusikvatojo Piteris. Pradėjau kvėpuoti garsiau ir labiau. Širdis daužėsi. Planą buvau sugalvojusi jau seniai, tačiau nežinojau ar man pavyks.

-Už mane. Rytoj ryte atvyksiu pas tave. Tapsiu viena iš jūsų, jei paleisite Marką, bei nebekovosite su vampyrais. - atsidususi išdėsčiau.

-Už ypatingąją viską. Mieloji, mano Amelija. Susimatysime rytoj. Paleiskite šį padarą ir mano brangiąją ypatingąją. - tarė Piteris. Puikiai žinojau, jog jis sutiks. Nieko jam neatsakiusi, palaukiau kol atriš Marką. Jiems išėjus ir palikus atviras duris vampyras iškart silpnai šyptelėjo.

-Planas tobulas. Jie visi tau padės. - tarė jis ir nepaisant prastos būklės stipriai ir saldžiai apdovanojo mane bučiniu. Nusišypsojusi persimečiau jo ranką per petį ir išėjome iš ten.

...

Aladėjus ir Markas buvo akademijos palatoje ir gydėsi žaisdas. Kadangi tai buvo demonų darbas, žaisdos gis lėčiau, tačiau tikiuosi iki rytojaus ryto jie išgis.

Visus mokinius bei mokytojas buvau sukvietusi į salę. Su Seleste ir Džeine, stovėjome ant scenos ir laukėmė kol visi susirinks.

-Jie tikrai padės? - sušnabždėjo Džeinė. Išpradžių draugės mane laikė beprote, su tokiu planu, bet nieko kito nesugebėjau sugalvoti. Piteris negali skaityti mano minčių.

-Markas sakė, jog tikrai... Bijau, jog jie atsisakys. - sukuždėjau ir pasitaisiau savo švarką. Kai galiausiai visi buvo salėje, pradėjau savo kalbą.

-Patekome į didžiulį pavojų. Tiksliau patekau aš. Jei tikrai būčiau nužudžiusi Piterį, pavojaus negrėstų, tačiau demonas gyvas. Turime jį ir visus kitus demonus sunaikinti, norime to, ar ne. Manais į Marko gyvybę, atidaviau save. Žinoma, jei nebūčiau Jums reikalinga, senai būčiau pasilikusi pas jį, o ne kariavusi. Bet aš esu ypatingoji ir jeigu ne aš, nenoriu savęs iškelti, bet demonai senai būtų Jus nužudę. Aš myliu Marką labiau nei savo gyvybę, myliu savo drauges labiau nei save, bei myliu Jus, todėl nenoriu, jog vampyrai išnyktų dėl mano klaidos. Todėl maldauju Jūsų... - pasakojau jiems, kai staiga mane pertraukė ant scenos lipantis Markas. Jis neryškiai šlubavo, todėl atrodė, jog jam šiek tiek skauda.

-Mes prašome jūsų kovoti su demonais iki paskutiniųjų. - garsiai ir raišliai paaiškino Markas ir priėjęs prie manęs, apkabino liemenį ir prisitraukė šalia savęs.

-Už tuos kuriuos mylime. - tyliai pridūrė Markas ir įsisiurbė man į lūpas.

Per salę nuaidėjo plojimai, šūkavimai, bei švilpimai. Praktiškai visi sutiko. Tačiau Šarlotė neatrodė labai patenkinta. Tik pamačiusi mano ir Marko meilę, ji atslėgo ir taip pat ritmiškai plojo.

-Ačiū Jums. Rytoj šeštą valandą susirenkame čia ir visi aptarsime kas ką darys. - tariau ir visi išsiskirstė.

-Pasirodo lengviau nei maniau. - sukikeno Selestė ir apsikabino Džeinę bei mane.

-Markai, tu nekovosi. - pasisukau į jį. Vampyras papurtė galvą.

-Kovosiu. - pareiškė jis. Buvau sutrikusi.

-Ne, tu negali paeiti. - sumurmėjau, kai mano akyse greitai iškilo vaizdiniai.

Vis sukosi, sukosi, blaškėsi, liejosi. Staigiai įsikabinau į kažkurią draugę.

Ašara nuriedėjo mano skruostu, kai skausmas pakirto petį. Sukandau dantis, skausmas augo, augo, augo, kol galiausiai vaizdynis tik aiškėjo. Kai viskas tapo aišku, paėjau kelis žingsnius atgal.

Pasisukau į draugus, jie susirūpinę žvelgė į mane. Netrukus Markas sukandęs dantis pažvelgė į mane. Atėjo Aladėjas. Jis sustojo prie Selestės. Ir žvelgė į mane.

Suspaudžiau lūpas. Akyse kilo ašaros, o širdis plakė vis greičiau ir garsiau.

-Mums pavyks. - sukuždėjau. Visi draugai apsidžiaugė, tačiau ne Markas ir aš.

-Tačiau... Selestė mirs.