Lyg Broliai || Vkook ff

ｏｎｅ

bzz bzz bzz   bzz bzz bzz   bzz bzz bzz

  Smulkus vaikinas subruzdo lovoje. Greit išsibudino ir susierzinęs dėl nutraukto sapno perbraukė per telefono ekraną. Sustabdęs įkyrų garsą atsisėdo, permetė kojas per lovos kraštą ir suradęs šlepetes į jas įsispyrė.
  Vaikinas nieko nelaukdamas atsistojo ir pradėjo klotis lovą.
  ,,Jei nenori netvarkos galvoje, išlik komforto zonoje." - kaip ir kiekvieną rytą, galvoje šmėstelėjo mintis. Vaikinas nežymiai linktelėjo ir pledu užklojęs lovą nužingsniavo į vonią.
  Atsistojęs prieš kriauklę pasižiūrėjo į save, pagalvojo:
  ,,Reiktų persidažyti plaukus, ši spalva jau blunka." - ir perbraukė per savo raudonus kaip šermukšnio uoga plaukus kurie netvarkingai krito ant jo tamsiai rudų akių.
  Vaikinas nusimetė rūbą kuris slėpė jo liekną kūną ir įlipo į dušo kabiną. Netrukus jo kūnu bėgo šilta vandens srovė, kuri jei mokėtų galvoti, net ir ji džiaugtųsi galėdama tekėti nežemiško grožio kūnu. Su kiekvienu vaikino judesiu atsispindėjęs vanduo lyg išryškino kiekvieną jo kontūrą ir linkį. Srovė nustojo tekėjusi, vaikinas atsiduso. Jam patinka ta ramybė ir švarumo, gal net tobulumo jausmas. Jam patinka vanduo.

  Vaikinas išėjo iš vonios ir atsidaręs spintą peržvelgė jos turinį. Neilgai trukęs išsitraukė tai ko ieškojo, apsivilko juodus plėšytus džinsus ir juodą, jam kiek per didelį džemperį, kuris ir taip raudonplaukio smulkų kūną padarė dar smulkesniu.
  Vaikinas pažvelgė į veidrodį ir nusišypsojo savo atvaizdui veidrodyje.
  - Jei pakankamai stengsies ir elgsies pagal planą, išgyvensi ir šiandieną, - sušnabždėjo ir nesulaukęs atsakymo iš prieš save stovinčio nusileidusio žemėn angelo išėjo.

  Vaikinas nuspaudė stabdžius ir sustabdė mašiną prie savo geriausio draugo namų. Greitai surinkęs bičiulio telefono numerį jam paskambino. Kitame laido gale išgirdęs draugišką alio pasisveikino:
  - Hey, Jimin. Aš jau prie tavo namų.
  - Aha, aš tik apsiaunu batus ir einu.
  - Ok, - žemo balso savininkas pabaigė skambutį ir pasigarsinęs muziką laukė draugo. Nors vaikinas ir pats nejusdamas pirštais barbeno į garsiai skambančios muzikos ritmą, jo galvoje kirbėjo nerimastingos mintys, kurios neleido raudonplaukiui galutinai atsipalaiduoti. Nors, ką gi apgausi, jis jau senai pamiršo tą jausmą. Ramybę.
  Netrukus pasirodė šviesiai rožinių plaukų savininkas ir atidaręs juodo automobilio dureles įlipo į automobilį.
  - Taehyung, patylink tą muziką, man tuoj ausų būgneliai sprogs, - ir net nesulaukęs atsakymo pats patylino trankią muziką. Pastebėjęs, jog draugas nepasakė dar nė žodžio paklausia:
  - Tae, viskas gerai? Paprastai tu mane aprėktum vien dėl to, kad paliečiau muzikos grotuvą, o dabar lyg į kosmosą išskridęs, - susirūpinusios Jimin akys pažiūrėjo į Taehyung, o šis tik išlemeno:
  - Jo, nesijaudink. Man viskas gerai. Privalo būti.
  - Am, okay... Juk man gali viską pasakyti, žinai.
  Staiga raudonplaukio žvilgsnis  persimainė ir atsisukęs į savo draugą jis tiesiog linktelėjo.
  Tada vėl atsisuko į kelią ir mašina pajudėjo iš vietos.
  Taehyung kai ką visgi slėpė. Jis tiesiog nemano, jog tai svarbu. Bet jei tai būtų nesvarbu, ar vaikinas tiek apie tai galvotų? Apie juodaplaukį, kuris šiąnakt pasirodė jo sapne. Kodėl Taehyung jį sapnavo? Kas jis? Tie klausimai nerimo ir vis skambėjo susimąsčiusiojo galvoje.

 
  - Žinai, manau tau reiktų susirasti vaikiną, - tarė rausvaplaukis šalia žingsniuojančiam vaikinui ir nusišypsojo, - gal padėtų nukreipt mintis ir atsipalaiduot.
  - Ir ką gi tu turi omeny ,,nukreipti mintis ir atsipalaiduoti"? - suprunkštęs pasakė Taehyung ir šyptelėjo.
  - Nežinau, gal tada tavo gyvenimas nesusidėtų tik iš namų, mokyklos ir manęs? Ir tai, kai būsiu su Yoongi, nebegalėsiu tau skirt tiek daug laiko, o tavęs negalima per dažnai palikti vieno, - Jimin veide pasirodė šypsena ir šviesus raudonis porceliano spalvos skruostuose nuo minties, jog Yoongi bus jo vaikinas.
  - Iš kur tu toks užtikrintas, kad Yoongi ir tu būsit pora? - paklausė aukštesnysis su pašaipa balse.
  - Nes man jau atsibodo, kad mes su juo tik susirašinėjam ir susitikinėjam. Man jau atsibodo mėnesį stovėt vienoj vietoj. Pavargau kai mūsų santykiai susideda tik iš gražių žodelių, rankų laikymosi ir kartkartėmis pakštelėjimu į kaktą ar žandą, - Jimin šypsena dingo, veide pasirodė pyktis ir liūdesys.
  Taehyung jau norėjo guosti savo draugą, bet jį pertraukė šurmulys koridoriaus gale. Jis kiek paspartino žingsnį, nes smalsumas traukė sužinoti kas dedasi. Nors balsai jo galvoje rėkė eiti klasėn ir laikytis plano, Taehyung nustūmė tas mintis kažkur giliai į stalčių galvoje ir toliau ėjo triukšmo link.
  Priėję prie koridoriaus galo draugai pamatė du pesipešančius vaikinus, kuriuos jau buvo apsipitęs būrys mokinių. Visi tiesiog žiūrėjo ir nieko nedarė. Mokiniams tai buvo lyg dar viena atrakcija praskaidrinusi nuobodų antradienį mokykloje.
Taehyung visa tai priminė gaidžių peštynes, kai įsiutę paukščiai bando nugalabyti vienas kitą, o apgailėtini žmogystos žiūrėdami į tai mėgaujasi. Vaikinas niekada nesuprato tokių dalykų, nežinia ar supras. Jam buvo nenormalu, kai dėl savo malonumo žmonės kankina kitus.
  Smulkesnysis kovotojas su kiekviena sekunde vis silpo, matėsi, jog greit nebeatlaikys aiškiai pastebimos persvaros priešininko naudai. Nežinia kodėl, bet Taehyung tai siutino.
  ,,Kodėl tau taip rūpi šio bernioko likimas, tai papraščiausios mokyklos muštynės." - mintyse jis pats savęs klausė, bet deja atsakymo negavo.
  - Negi jam niekas nepadės? - jis pusbalsiu paklausė net nesitikėdamas atsakymo.
  - Tikriausiai, - kažkas atsakė ir pajudėjęs iš vietos išėjo.
  Taehyung neapsikentė tokios neteisybės. Nejučia jis suspaudė kumštį taip, kad net krumpliai pabalo. Tada kažkas lyg persijungė jo galvoje ir vaikinas kaip nesavas šovė iš savo vietos išskirti besipešančių. Staiga jis pamiršo tą faktą, jog jis nėra labai stiprus, adrenalinas užpildė jo kraują.
  Raudonplaukis bandė prasibrauti ir stoti tarp jų, bet jam nelabai sekėsi - jis atsisuko į silpnesnįjį juodaplaukį ir netyčiom pažiūrėjo jam į akis. Viskas lyg sustojo, kai jų žvilgsniai susitiko, Taehyung pamiršo kur besąs. Deja tai ilgai netruko, nes jis pajuto smūgį į galvą ir viskas aptemo po minties:
  ,,Tai jis."

●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●•●

Prašau manęs neteisti per daug, tai mano pirma istorija. Žinau, kad ši dalis trumpa, bet čia labiau kaip įvadas, kitos dalys bus tikrai ilgesnės.
Galit komentuot ką norit, spaminkit xd

Rašykit, jei kas negerai :)