žingsniai (npsštm 4) [✔️] (2018)

00.

Nunešus paskutinę dėžę sustoju prie į sieną atsirėmusio Dysn. Jo rankos kišenėse, jis tuščiai spokso prieš save. Kelias minutes nelaikydama ašarų žiūriu į jį, tada išspaudžiu kelis žodžius.

- Nagi, - viltingai žiūriu į jį. - Pasakyk kažką. Maldauju.

- Jau eik, - taria jis atsitiesdamas. Sugriebiu jo ranką jį sustabdydama.

Ką aš darau.

- Kalbėk su manimi nuoširdžiai, prašau. Aš vis dar tikiu, kad čia tik kaukė. Pasakyk man, kad nebenori manęs matyti ir aš nebesirodysiu tavo akiratyje. Pradėsiu naują gyvenimą, o tu galėsi sedėti savo senoje duobėj. Tik pasakyk man ką daryti. Nuoširdžiai. Mąstant protu, o ne faktu, kad širsti ant manęs.

- Kelsey, aš neturiu noro kalbėtis, - jis atsidūsta, bet rankos nepatraukia.

- O aš noriu, - pykteliu.

- Baik elgtis kaip mažas vaikas ir dink iš čia nevaidinusi nuskriaustosios, - jis patraukia ranką.

- Tu nenori, kad aš išeičiau, - tariu žiūrėdama jam į akis.

- Būtent to ir noriu.

- Nenori.

- Gerai, - jis praeina pro mane link durų. - Tada aš išeisiu.

Durys garsiai užsitrenkia ir lieku viena namuose, kurie nebežinau ar dar yra mano namai.

_______
pirma dalis jau rytoj ❤️