Sodo vartai atsivėrė girgždėdami, vos judėdami. Elė pastūmė juos nenoromis - prisiminimai dar iš vaikystės, kai jos galva nesiekė vartų viršaus ir ji tegalėdavo įsikibti šalto, aprūdijusio metalo virbų, o tada pajusdavo prie pat pirštų besisupantį vorą, kažkodėl staiga plūstelėjo į rankas, kurias nevalingai norėjosi atitraukti. Sukabinti raktai nukrito į pakelės purvą, prieš kurį visai neseniai kovojo jos automobilis, dabar aptaškytas ir niurksantis kelkraštyje. Pliaupiantis lietus nustelbė metalo kvapą, bet Elė jį pajuto, stumdama vartus. Buvo jau pamiršusi, kokį keistą skonį jis palieka burnoje.

Ji galėjo pasirinkti bet kurį kitą savaitgalį čia atvažiuoti, bet po to, kai sodas testamentu atiteko jai, nebebuvo prasmės atidėlioti. Jau neliko grėsmės sutikti įkyrius giminaičius, savavališkai skinančius gėles ir paliekančius neklotas lovas palėpėje, nes niekas nesiveržė aplankyti nebeprižiūrimo sodo. Tiesą sakant, Elė irgi nesiveržė. Viduje ją pasitiks tik melancholija, tokia saldžiai karti, kartais netgi maloni. Ir vis dėlto ji mintyse nesiliovė sau priekaištauti - galėjo pasirinkti kitą dieną, kai nereikėtų kęsti lietaus.

Tyliai nusikeikusi ji pakėlė raktus ir pagaliau įžengė į sodą. Po purvinais batais gurgždėjo žvyras - kieme buvo vieta pasistatyti automobiliui. Bet ji pasuko į kairę takeliu, nuo gatvės pridengtu aukštos gyvatvorės, pasakiusi sau, kad neverta įvaryti mašinos. Galbūt net neliks čia nakvoti.

Medžiai, palinkę virš tako, pridengė nuo lietaus, tačiau savo šlapiomis šakomis išdavikiškai glostė jai kaklą, veidą, pečius. Vis perbraukdavo rankas, kurių pirštai žaidė nenutylančiame raktų ryšulėlyje. Vienas jų - namo durims. Seno namelio senai spynai, negrabiai įstatytai ir tikriausiai jau klibančiai duryse.

Tik liepa, kurią Elė praėjo prieš užlipdama į verandą, atrodė lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Be lapų, lyg ir seniai mirusi, bet tebestovinti; drevėta, bet kažkuo tvirta.

Skylės jos kamiene - prisiminė Elė, rakindama verandos duris - vaikystėje keldavo baimę. Jeigu ji, negalėdama užmigti nuo tvankaus vasaros nakties oro, tyliai išeidavo laukan, siūbuodavo ir skambėdavo ant medžio šakų pakabinti varpeliai, o pagal jų padriką ritmą tamsa kamieno ertmėse virpėdavo, lyg kažkas būtų judėjęs viduje.

Varpelių nebebuvo. Iš verandos Elė matė tik plikas liepos šakas, besiremiančias į lango stiklą. Ko gero, tą medį anksčiau ar vėliau teks nupjauti.

Ji paliko kuprinę, kurią paprastai imdavo tik nakvodama miške ar prie ežero, ant vienišos kėdės prie sulankstomo staliuko ir atrakino dar vienas duris – šitos vedė į koridorių. Tvankus, tirštas oras – ko daugiau galima tikėtis – ir su niekuo nesupainiojamas kvapas, pasiliekantis visur, kur tik praeidavo močiutė. Netgi tai, kad jis iki šiol tvyrojo siaurame koridoriuje, nė kiek nestebino.

Trys dienos iki močiutės mirties koridoriuje prie laiptų buvo įsukta nauja lemputė, kuri, Elei nuspaudus jungiklį, nušvito nemaloniai ryškiai ir dirbtinai. Šviesa nė kiek nepadėjo – mergina pasijuto dar labiau atitrūkusi nuo namo, kuris iki jai atvažiuojant priklausė tik lietui lauke ir buvo staiga išplėštas iš aplinkinio pasaulio. Kažkoks beprasmiškas bandymas prisijaukinti, pagalvojo ji, įkišusi galvą virtuvėn. Tos mažytės patalpos, kaip ir koridoriaus, kampuose vis dar virpėjo tamsa. Tiesą sakant, visur, kur tik krito koks nors šešėlis, atrodė, kad mirguliuoja akyse. Elė žengė į virtuvę. Užpuolė senas nerimas – vargu, ar ji anksčiau yra buvusi čia viena daugiau nei kartą.

Virtuvė buvo palikta daugmaž tvarkinga, neskaitant neplautų grindų ir amžinų dėmių ant staltiesės. Elė atstūmė vieną kėdę, kad išeidama galėtų uždaryti duris. Ji šyptelėjo pati sau, norėjo pasijusti kam nors sakanti: „Kaip kvaila, net nežinojau, kad virtuvės durys baltos. Niekada jų neuždarydavome."

Naktinės peteliškėsWhere stories live. Discover now