Naktinės peteliškės

II.

Ji iš lėto iškvėpė. Maudė galvą, tarsi iš nuovargio po sunkios dienos. Kažkas mirgėjo aplinkui, plūdo iš įrėmintos lango šviesos viršuje.

Drugiai. Drugeliai. Peteliškės. Ji nežinojo, kaip pavadinti, nes atrodė beveik netikri. Rudi sparnai sukiojosi ratais, kai kurie įstrigdavo juodoje masėje ant akmenimis grįsto kiemelio. Elė atsisėdo – lėtai, bijodama judinti kūną, kuris jai priminė kažką švininio, negyvo ir nevaldomo. Beveik atrodė, kad ims girgždėti sąnariai, kaip seni spintos vyriai. Tačiau, neskaitant apsunkusios galvos, nieko neskaudėjo.

Kažkas šleikščiai šilto tekėjo kaklu, lašėjo nuo palaidinės. Ji įsikibo šlapio staliuko, pastatyto prie namo sienos, krašto, norėdama lengviau pakilti, ir išvydo ant savo rankos tą pačią juodą masę. Tamsoje vėl pasivaideno, kad joje pilna drugių sparnų. Visas kūnas buvo aplipęs jais, kai kurie tarsi suspurdėdavo pajudėjus. Kiek tik prisiminė, ji visuomet negalėjo pakęsti tokių dalykų – ne visai skystų, ne visai tirštų. Virpančia ranka nuo veido nusibraukė masėje įstrigusią peteliškę, kuri muistėsi, drebėjo, o nuo jos smulkučių kojų prisilietimų dilgčiojo oda.

Elė net nenorėjo to suprasti. Jautėsi kaip nesava, einant kojos kažko vis krypo į šalį, buvo sunku susitelkti – rodos, ji matė tik takelį, kuriuo turėjo apsukti namą, nors sodas buvo pakankamai arti miesto, kad jame niekada nebūtų aklinai tamsu. Šortai už kažko užsikabino – rožės krūmo, pasvirusio per arti tako – ir ji susivokė net nepastebėjusi, jog sode tebeauga rožės. Nors tada buvo truputį šviesiau, atvažiavusi neįsižiūrėjo ir į gėlynus, kurie prieš tai jai pasirodė pilni piktžolių, o dabar labiau priminė anuos gerai prižiūrėtus, matytus vaikystėje. Ji nužvelgė gyvatvorę – tvarkingai apkarpytą, lygią. Nesunkiai galėjo įsivaizduoti senelį, ateinantį kitu taku ir besiskundžiantį, kaip sunku buvo iškarpyti krūmus. Aišku, būtų ne naktis, o kaitri popietė, ir močiutė užmestų vienintelį žvilgsnį iš daržo, tradiciškai visus ignoruodama.

Ji pasiliko tą vaizdinį ir tik dar labiau įsikibo jo, pro langą išvydusi begonijas verandoje – nejaugi tikrai galėjo nepastebėti jų anksčiau? Nors oras buvo vėsus ir gaivus po lietaus, Elei vis tiek atrodė, kad plaučiuose jo neužtenka. Nė kiek nepalengvėjo įėjus vidun, nes kambariai tebebuvo pripildyti to paties troškaus kvapo. Ji braukė drugelius iš plaukų, vijo nuo veido, kol nuo neaiškios masės pajuodo rankos, bet drugių vis nemažėjo, ir žiūrėjo į gėles, ramias, derančias prie nauja staltiese užtiesto staliuko verandoje. Žemė vazonuose buvo dar drėgna, ir Elė nejučia ėmė galvoti, kad įžengus virtuvėn ten tyliai sėdės močiutė – gyva, bet vis dėlto vaiduoklis, kuris niekuomet nepratardavo jai nė žodžio, – nes kažkas juk turėjo likti sode, kasnakt užrakinti vartus ir laistyti gėles.

Ji nuvijo tą mintį šalin, pasityčiojo pati iš savęs. Braukė ir braukė iš plaukų pajuodusias peteliškes. Kiek save prisiminė, dažnai stengdavosi atsikratyti absurdiškų minčių, galvodama, kad jos kažkur atitraukia, jos – likučiai kažko kito. Tas besiskundžiančio senelio ir daržą ravinčios močiutės vaizdinys priklausė ne jai, o kitai Elei, kurios ji nebepažinojo. Gal todėl jai ir nesisekė rašyti.

Aišku, nei koridoriuje, nei virtuvėje nieko nebuvo – ar ji ko nors tikėjosi? Ją pasitiko tik tyla, kažkodėl nelaukta, ir šviesa, šiltesnė nei prieš tai. Ji sužvejojo mintyse žodį „jaukus" ir bandė prilipdyti jį prie sienų, pasijusti kaip namuose, tačiau ant svetainės tapetų šokčiojo veidai. Tiesa, ne visai panašūs į tikrus veidus, labiau jau kaukės, tačiau pakankamai ryškūs, kad šypsotųsi. Ji suprato, kad kažkas ne taip – šviesa buvo kitokia, pasikeitusi. Tokia, kaip senesnių lempučių.

Ir gelsvoje šviesoje ji ėmė matyti kitokius daiktus. Vietoj pagalvės ir plonos antklodės ant sofos sėdėjo keli pliušiniai žaislai, spoksantys į ją savo juodų karoliukų akimis. Ji apsidairė, ieškodama telefono, nors galėjo prisiekti palikusi jį ant stalo. Kai netekdama vilties pasilenkė patikrinti po sofomis, kilimas pasirodė naujesnis, ryškesnių spalvų. Ji neramiai dar kartą permetė akimis stalą. Argi čia paliko dienoraščio puslapius? Ant staliuko viskas atrodė kitaip, jis pats – mažiau subraižytas, be vienos dėmės, paliktos karšto puodelio. Smulkmena, bet ji įsidėmėjo tai bandydama rašyti, nes ranka nuolat braukė per tą žymę. Bet dabar – nieko nematyti. Rašiklis mėtėsi šalia.