Naktinės peteliškės

III.

Lietus stiprėjo, smulkūs reti lašai virto šaltomis vandens adatomis, ir sodas prisipildė šniokštimo. Elė išgirdo griaustinį – netolimą, grėsmingą – ir sulaikė orą plaučiuose, tada lėtai iškvėpė, užsimerkė. Ji jautė veidu tekantį vandenį, kuris nuplovė sunkų juodą skystį su drugių sparnais. Lietaus lašai daužė peteliškes, sukančias ratus aplink jos galvą. Dabar, kai Elė nebevaikė jų ir įsižiūrėjo, jos atrodė beveik negyvos, netikroviškos, lyg vaizdinys iš sapnų. Kaip ir skruzdės. Buvo neįmanoma jų neprisiminti – kad ir kur ji kreipė mintis, atsidurdavo skruzdžių pilname akligatvyje. Tik lietaus talžomos peteliškės gelbėjo nuo šito. Ji stebėjo jas, klausėsi įnirtingo lietaus, vildamasi, kad jis užgoš nesiliaujantį radijo ir medžių dūzgimą, bandantį su ja kalbėtis.

Kažkas išniro iš tamsos anapus vartų, ėmė inkšti, įlipo į balą išmintoje žemėje. Šuniukas buvo liesas, nedidelis – sugebėjo pralįsti pro vartų virbus. Kai jis pribėgo prie Elės, mergina instinktyviai atsitraukė. Atrodė, už vartų nieko nėra, tik tamsa, ir ji nei matė, nei girdėjo tą šunį atbėgant.

Jis apuostė ją, aplaižė pirštų galiukus, įsirėmė priekinėmis kojomis jai į kelius. Peteliškės traukėsi. Ji pajuto kažkokią tuščią ertmę viduje iš lėto užsipildant, kai nesąmoningai ėmė glostyti šlapią, purviną šuniuką stačiomis ausimis ir dėmėtu kailiu.

Ji daug negalvodavo apie jį. Mama visada vengė kalbėti apie tai, paaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko. Iš močiutės Elė ir nesitikėjo paaiškinimų, užteko to, kad ji sutiko sode auginti priglaustą šuniuką, kurio neleido pasilikti mama.

Šuo zujo Elei apie kojas, negalėdamas atsidžiaugti, tačiau netikėtai nubėgo takeliu, kuriuo Elė buvo atėjusi. Jis stabtelėjo, atsisuko, tarsi kviesdamas akimis, ir ji nenoromis žengė jam iš paskos. Medžių šakos, kurios vėl ėmė glostyti jai rankas ir veidą, perleido šaltą vandenį nuo savo lapų jai ant odos, kartu tarsi elektros srove perduodamos radijo ūžimą. Geriausia buvo tai ignoruoti, įsileisti į mintis tik lietų ir priešais bėgantį šunį. Per visus tuos metus ji buvo beveik jį užmiršusi. Beveik. Rodos, stengėsi užmiršti, atplėšti nuo dabartinės savęs visą sodą, mamą, močiutę.

Močiutės balsas tebeaidėjo medžiuose, tarp kurių lapų slėpėsi virpantys peteliškių sparnai. Daugiausia jų buvo negyvoje liepoje prie verandos – praeinant pro ten, būrys naktinių drugių išlėkė iš drevių tiesiai Elei prieš veidą, tačiau po akimirkos ėmė kristi ant žemės, prisiplojo prie langų stiklų, lietui talžant trapius kūnus.

Šuniukas lodamas pakvietė Elę vidun pro pravertas verandos duris. Ji dvejodama įsikibo šlapios rankenos, dairydamasi, ar ant grindų nebėgioja skruzdėlės. Likusios gyvos – ar bent jau vaidinančios gyvas – peteliškės suplūdo į vidų, į šiltą šviesą, iš kurios Elę stebėjo kantriai laukiančios šuniuko akys.

Blykstelėjo žaibas, kuris viską nudažė baltai, akimirkai parodydamas tuštumą už gyvatvorės. Jį sekė dar smarkesnis griaustinis, ir Elė žengė vidun.

Svetainėje ant staliuko mėtėsi dar daugiau popierių nei prieš tai, lyg neseniai maža nepažįstama mergaitė būtų netvarkingu raštu čia rašiusi dienoraštį ar skaičiusi senus įrašus, pasimetusi savyje; o laikrodžio tiksėjimas buvo toks tankus ir garsus, kad prasimušė netgi pro radijo triukšmą. Ji apsisuko, vėl paėmė laikrodį į rankas – jautė, kaip jis dreba tarp pirštų. Buvo neįmanoma akimis sugaudyti greitai besisukančių rodyklių.

Nesimatė nė vienos skruzdės. Ji perbraukė ranka per plaukus – nuo jų lašėjo vanduo, o ne neaiški masė. Peteliškės nurimo, sutūpė ant stalo, komodos, lentynų, sofų, taip pat ir ant Elės pečių, šitaip tarsi surakindamos ją vietoje. Šuniukas irgi ramiai atsigulė ant kilimo, susirangė ir padėjo galvą lyg ketindamas miegoti. Elė lėtai, atsargiai, kad neišbaidytų peteliškių, prisėdo ant sofos, tarp senų pliušinių žaislų. Akių krašteliuose ant sienų vis dar šmėsčiojo veidai, nuslystantys nuo tapetų ir virstantys šešėliais, peteliškių sparnais, tačiau staiga pranykstantys, kai ji atsigręždavo tiesiai į juos. Kad nereikėtų to matyti ir savęs apgaudinėti, ji užsimerkė. Apie kritimą iš palėpės dabar priminė tiktai apsunkęs, nesavas kūnas.