mėlynas rytas / namjoon

6

Mėlynę visada įsivaizdavau kaip didelę mėlyną tamsią dėmę, beformę ir palengva skendžiančią aplink mane. Tačiau laikui bėgant ji pradėjo įgauti formą. Mačiau mažą mergaitę, kuri tūpinėjo, stoviniavo ir gulėjo šalia manęs, niekada nepaliko mano pašonio. Jos suknelė nuolat plaikstydavosi aplink mano kelius, jos lediniai pirštai lietė mano odą ir norėjau bėgti, pasislėpti, bet neturėjau kur, nes jos plačios akytės visada mane stebėjo. Ji sekdavo mane kaip šešėlis. Kartais manydavau, kad išprotėjau, nes gulėdamas tamsoje įžiūrėdavau ją. Nors turbūt ir buvau išprotėjęs, buvo sunku manyti kitaip, kai tiek daug žmonių aplinkui man vis tai kartojo.

Ėjau pripildytu koridoriumi, slinkau mažais žingsneliais kartu su didele minia, kuri man priminė didelę pilką ir vientisą masę. Mane spaudė žmonės iš visų pusių. Viduje į širdį bandė įslinkti ir pasėti paniką baimė, bet išorėje aš išlikau ramus ir visiems dalinau nuobodžiaujančius žvilgsnius, nudėdamas, kad esu kaip visi - siekiu kuo greičiau sušlamšti pietus, surūkyt cigaretę ir pagraibyt merginai už užpakalio. Pats prunkštelėjau iš savo minčių.

Galėjau suskaičiuoti iki trijų, kol tada vėl padėdavau žingsnį ir palengva judėjau link valgyklos. Slenkantys suprakaitavę paaugliai, girgždantys batai nuo rytinio lietaus, šnabždesys... Nusižiovavau ir netrukus mano akis patraukė vertas dėmesio objektas - plakatas, skelbiantis apie naują, greitai vyksiantį, renginį. Spėjau perskaityti jo pavadinimą, išraitytą didelėmis violetinėmis - "Žibėk!", kas privertė mane garsiai prunkštelėti. Kažkas dar buvo parašyta šalia, mažu šriftu, dėl to negalėjau įskaityti, bet apačioje buvo palikta vietos užsirašyti tiems, kas nori dalyvauti. Ir aš žioptelėjau pamatęs kreivai užrašytą vardą - Kim Bomi. Net nepastebėjau kaip šyptelėjau, bet šalia buvo ir Jimin vardas.

Dar greitai žvilgtelėjau į renginio datą - gruodžio 20 diena, 18.00 valanda, sporto salė - ir buvau nustumtas skubančių ir alkanų žmonių, griausmingai ir energingai einančių į priekį.

Dar vienas atodūsis ir buvau jau visai šalia durų. Du žingsniai ir atsidūriau valgykloje. Čia sėdėjo daugybė mokinių, daugiausiai jaunesniųjų, kurie mėgavosi ilgąja pertrauka. Daug mažų stalelių, kurie buvo užpildę didelę ir puikiai apšviestą patalpą, su geltonai nudažytomis sienomis ir žaliomis plytelėmis, išgrįstomis grindimis. Nors pilvas grojo maršus ir atrodė, kad aplinkiniai net galėjo išgirsti jo riaumojimą, bet pamačius kilometrinę eilę prie bufeto, apsigalvojau.

Greitai susiradau prie apvalaus stalo sėdinčią Misun. Ji, pakėlusi galvą nuo mobilaus telefono, sušliurpė kabantį makaroną ir pamojo man, vos patebėjusi. Prastumdęs žmones ir sulaukęs kelių keiksmų, atsiradau prie draugės, plūstelėjau ant medinės kėdės, kad net ji sugirgždėjo.

- Kaip praėjo korėjiečių kalbos pamoka? - paklausiau, pavogdamas vieną jos sausainį iš plastmasinės kumamon dėžutės, kurią jau nuo trečios klasės nešiojosi.

- Viskas gerai, nors galėjo būti ir geriau, - atsakė ir atsiduso, pavargusiai nusišypsodama, - kaip visada, vos negavau panikos priepuolio, atsistojus prieš klasę.

Ji nusikvatojo, dėl to prisijungiau prie jos ir aš, tyliai nusijuokdamas, bet tai labiau priminė nevykusį mekenimą.

Kurį laiką mes tylėjome ir žiūrėjome vienas į kitą, tartum abudu norėtume kažką pasakyti, bet taip ir nei vienas neišdrįstame.

- O žinai... - pradėjau.

- Nepradėk vėl apie tą patį, - netraukė mane Misun ir nuleido galvą, toliau su lazdelėmis kabindama makaronus.

- Tu net nežinai ką norėjau pasakyt.

- Tik apie ją šneki jau keletą dienų, - nusišaipė ir aš užsičiaupiau, pajusdamas kaip skruostai paraudonuoja.

Patryniau juos šaltomis rankomis ir pajutau kaip bent šiek tiek karštis atslūgo ir dėkojau visiems šventiesiems, kad Misun nepastebėjo mano reakcijos, kitaip būčiau visai išsidavęs. Bet buvo dar blogiau - nes pats suvokiau, kad negaliu jos išmesti iš savo minčių.

- Gerai, - pasidavusi man pasakė ir atsiduso, pasiremdama galvą, - aš sužinosiu kažką, jei tu man kai ką prižadėsi.

- Ką? - paklausiau nudžiugęs iš karto.

- Turėsi vakare nueiti su manimi į Aukštyn kojom koncertą, - piktdžiugiškai nusišypsojusi ir primerkusi akis, pasakė, - ir išbūti ten visą laiką iki kol aš nuspręsiu, kad jau einam.

Užsimerkiau ir atsidusau, tartum mane būtų pervėręs skausmas. O panašiai ir buvo.

Aukštyn kojom buvo prieš metus susikūrusi grupė, kurioje grojo trys mūsų dvyliktokai. Vokalistė mergina, vienas būgnais, o kitas elektrine gitara, grojantys vaikinai. Daug žmonių iš mokyklos buvo pakvaišę dėl grupės, nors man jų muzika niekada nepatiko, dėl to eiti į jų pirmąjį koncertą tikrai nenorėjau. Ir neplanavau. Šiandien tik ir svajojau tyliai pasėdėti garaže ir pamąstyt.

- Kodėl negali pasikviesti Tae?

- Nes jei pasakyčiau, kad einu, jis turbūt prikibtų ir neleistų man nueiti nuo jo nei per žingsnį. O auklėtoja reikalauja, kad neičiau viena, - burbtelėjo sau po nosim.

Spoksojau į ją nepasitikinčiu ir nepatenkintu žvilgsniu. Viduje kovojo prieštaringi jausmai ir sukilo baimė, nes nežinojau, kas galėtų atsitikti man būnant tarp tiek daug žmonių ir tokiame triukšme. Bet nustūmiau viską tolyn, nurydamas sprangų gumulą ir pats save įtikinau, kad viskas bus gerai. Bus linksma ir man tai patiks. O jei ne, visada galėsiu pasėdėti lauke kelias valandas, pagalvojau.

- Sutinku, - nusileidau ir Misun džiugiai spygtelėjo, trenkama man per petį.

Turbūt bus gera naktis.

///

Mindžikavau nuo vienos kojos ant kitos, keistai pamesdamas vieną į priekį, kitą padėdavau ant žemės ir taip aš vėžlio greičiu judėjau link pagrindinio savo tikslo - namų.

Jau ilgai nemačiau tėvo, jis neatsiliepė į mano skambučius ir nors tai buvo įprasta, bet mane vistiek neramino jo dingstys. Juk vis dėl to, kad ir kaip jis elgiasi, bet yra mano tėvas. Ir aš jutau didelę atsakomybę jį prižiūrėti ir nepamesti kur nors. Su mama dažnai pakalbėdavome, bet taip jai ir nepapasakodavau apie tėvo gastroles po barus naktimis. Tada turbūt turėčiau kraustytis gyventi pas ją ir savo jaunėlę seserį.

Įkvėpiau šviežio ir nupjauta žole atsiduodančio oro, maža šypsenėlė atsirado mano veide. Aplinkui jau buvo tylu, kartkartėmis pro šoną tik nudardėdavo pavienės mašinos, bet daugiau vyravo tyla. Kartais medžių šakos sutraškėdavo, kai ant jų nusileisdavo klegantys paukščiai. Smarkiai vėso oras ir temo, dangus buvo nuspalvintas šviesiai rausva, oranžine ir geltona spalvomis. Palengva atslinkinėjo gūdus vakaras, nuo to šalčio man kūnas ėjo pagaugais.

Vos pasiekiau savo namų kiemą, praėjau pro vartelius ir netrukus malonią ir ramią tylą nutraukė garsus merginos juokas ir motociklo variklio kriokimas. Krūptelėjau, kai pro šoną pravažiavę draugai, sukėlė didelį vėjo gūsį, kuris plūstelėjo tiesiai man į veidą. Susierzinimas sukilo mintyse ir nors galvoje plūdau tuodu visais įmanomais keiksmais, kuriuos galėjau sugalvoti, bet šiek tiek atlyžau, atpažinęs juos. Jie pradingo už kampo, palikę mane mirkti nežinioje ir smalsume.

Troškau prisijungti prie jų, norėjau važiuoti automobiliu, norėjau jai pasakyti labas ir paliesti jos raudonas, kaip liepsna, garbanas. Bet Mėlynė, prilietė mane savo mėlyna ranka ir liūdnai pakratė galvą, grąžindama į realybę. Ji sužiopčiojo žodžius reikia pasiruošti ir tuo pačiu metu man paskambino Misun.

A.Ž.

EE kaip jums eina vasara? :) Labai džiaugiuosi, kad pagaliau įžengsim į kažką kitokio šitoj istorijoj, nes viskas ėjosi labai lengvai ir ramiai KOL KAS, o dabar jau prasidės kažkas kitokio!😏 Prašau pakomentuokit, nes taip gera žinoti, ką jūs manot ir pasakykit, ką manot apie veikėjus, nes aš su jais susigyvenau jau ir labai įsimylėjau. 💟