Depresija Namjoon visą laiką sulaikė nuo daugelio dalykų. Ledo ritulio, dainavimo, poezijos... Ir svajonių siekimo. Dėl nuolat jį kamuojančių negatyvių minčių, per keturioliktą gimtadienį jam buvo diagnozuota psichinė liga. Padėtį dar labiau pablogi...
Ups! Tento obrázek porušuje naše pokyny k obsahu. Před publikováním ho, prosím, buď odstraň, nebo nahraď jiným.
G
reitai Tae atsisveikino ir užsimetęs ant galvos juodą savo kapišoną, šmurkštelėjo tarp krūmų skeletų. Dar palydėjau jo tolstančią horizonte figūrą ir atsidusau, užeidamas atgal į triukšmingą mokyklos vidų.
Čia sumaištis virė tokia pati, kaip ir prieš pusvalandį. Niekas nepasikeitė, tik mano galvoje sukosi visai kitokios mintys. Ir jos mane gąsdino. Žinojau, kad turėčiau pasakyti Misun apie Taehyung. Turėjau ją įspėti, kad jam reikia rimtos pagalbos. Bet kas jį priverstų susivokti ir ją priimti?
- Namjoon!
Staigiai pasukau galvą į kairę, taip, kad net pajutau kaip mano stuburas sugirgždėjo. Šalia stovėjo Jungkook, plačiai šypsodamasis ir įsikibęs man į parankę.
- Su gimimo diena, - pasakė, - reikės kada susitikti trise, bet dabar...
Nespėjus jam pabaigti savo žodžių, jaunėlį trūktelėjo minia ir nusinešė priešingon pusėn. Žvilgtelėjęs, dar spėjau pamatyti kaip Jungkook man mirktelėjo ir dingo kitame koridoriuje.
Nesivijau jo, nes manęs laukė visai kiti reikalai - Misun mane pakvietė kuo skubiau susitikti valgykloje. Nusprendžiau parašyti mažiui vėliau, juk seniai postringavo, kad nori suvalgyti sūrių popkornų ir pažaisti overwatch. Kaip anksčiau darydavome beveik kiekvieną dieną.
Kas pamanytų, kad per vieną dieną ar savaitę žmogus galėtų taip pasikeisti? Draugystės gali pasibaigti, galimybės gali atsiverti naujoms, gali netekti visko arba atrasti naują spindulį, teikiantį tau laimės.
///
- Pirmiausia, - ištarė Misun, pasilenkdama ištraukti kažko iš savo kuprinės, - sveikinu su gimtadieniu.
Ji paėmė mano ranką ir į delną įspraudė ovalo formos daiktą. Atlenkęs pirštus, pamačiau pūpsantį didelį kaštoną. Iš pradžių sutrikau, bet aiškiau įsižiūrėjęs, pradėjau justi kaip viduje sukirbėjo ramybė. Jis buvo glotnus ir aš patryniau jį nykščiu, pajutau kaip veide žybtelėjo šypsena.
- Ačiū, - padėkojau, pažvelgęs į Misun tamsias akis.
Mergina nuleido žvilgsnį ir patrynė rankas.
- Atleisk, kad negalėjau nupirkti ko nors, - sumikčiojo ir atsargiai žvilgtelėjo į mane.
Ar ji tikėjosi, kad supyksiu? Kad nusivilsiu?
Dar kartelį patryniau kaštoną ir krūptelėjau kai kažkas jį taip pat prilietė. Nusiraminau, pamatęs, kad tai tik Mėlynė, tačiau įsidėjau kaštoną į kišenę, nenorėdamas, kad kas nors jį liestų. Mėlynė supyko ir pasitraukė į šoną.
- Man patinka, - tariau ir ji atsiduso iš palengvėjimo, o tada nusišypsojo, taip kaip ir darydavo įprastai.
- Norėjau tau papasakoti ką sužinojau apie Menininkę.
Mano širdis tankiai suspurdėjo ir aš nejučiomis net pasilenkiau arčiau jos, laukdamas kol draugė pradės pasakoti.
- Menininkė dirba tatuiruočių salone, kuris priklauso jos vyresniąjam broliui. Jis pats ją ir apmokė, o ji pati nėra pilnametė.
Tai nelegalu, pagalvojau ir šiurpuliukai nuslinko mano nugara ir rankomis. Net užsinorėjau nusipurtyti kaip šuo, bet tik pirštais susiradau kaštoną ir patryniau.
Kurį laiką ji delsė, gal bandydama ką prisiminti, gal dėliodama sakinius galvoje. Gal atrušiuodama, ką aš turėčiau žinoti, o ko ne.
- Ji gyvena gretimoje gatvėje nuo tavo namų.
Linktelėjau, laukdamas kažko daugiau, bet Misun tylėjo. Ji spoksojo į mane ir po gilaus atodūsio, paplekšnojo man per petį.
- Tikrai nenoriu, kad nukentėtum Namjoon. Atrodo, kad kuo daugiau sužinau apie ją, tuo daugiau klausimų kyla. Atrodo, kad niekada apie ją nesužinosi visko, - sumurmėjo, - nebenoriu apie ją galvoti ir kalbėti.
Gurktelėjau ir dar stipriau suspaudžiau kaštoną. Linktelėjau ir ji man šyptelėjo. Nors žinojau, kad viduje kenčia, bet neklausiau kodėl. Nežinojau, ar turėjau, ar ne. Ar mano dėmesys jai padėtų, o gal tik erzintų? Norėjau padėti, bet nenutuokiau kaip, dėl to tylėjau.
///
- Džiugu žinot, kad dar mane prisimeni, brolau, - tarė Yoongi, - net Misun pradėjo mane ignoruoti.
- Žinai dėl ko ji taip daro. Mano, kad Taehyung supranta, kad mes palaikom ryšį ir jį tai skaudina. Aš irgi manau, kad jis apie tai nutuokia.
Vos radę supynes, sustojome pakelėje. Žemė buvo išsausėjusi, dulkėjo nuo kiekvieno mūsų pasispyrimo. Pro šoną praskrisdavo automobiliai, prašvilpdavo dviračiai ir palikdavo mus mirkti begalybėje, kurios abu nesuvokėme.
Troškau susigrąžinti senus laikus. Kai neskaudėdavo sąžinės bendrauti su abiejais draugais, kai nereikėjo slapstytis ir visi kartu juokdavomės. Tik būdami kartu pamiršdavome visas bėdas, gyvenimo neteisybes, kurios buvo užgulusios tokių jaunų žmonių pečius.
Noriu, kad viskas vėl būtų paprasta.
- Ar Taehyung viskas gerai?
Trūktelėjau pečiais, nežinodamas ką atsakyti. Beveik nieko nežinojau apie Tae, kas dar labiau blogino padėtį.
- Nežinau nuo ko jis bėga ir ką daro, bet tai mane neramina. Mama nuolatos mane kankina klausimais apie jus, manydama, kad turite problemų, kurias būtinai reikia išpręsti.
Žvilgtelėjau į Yoon, o jis į mane. Atrodė, kad mudviejų galvose sukosi tos pačios mintys, tik niekas nedrįso ištarti jų garsiai.
- Bet daugiausiai apie Taehyung. Dėl to ir turime ką nors daryti, bet jis manęs neklausys, - toliau burbėjo, - juk žinai, kad jo laukia išmetimas, tiesa?
Tas žodis nuskambėjo taip šlykščiai... ir bauginančiai. Tartum išspjautas iš gyvatės burnos kaip tikri nuodai.
Nurijęs sprangų gumulą, kuris atrodė vis kilo gerkle ir norėjo išsiveržti, palinkčiojau. Norėjau kažko imtis, bet nežinia kaip Taehyung priverst tai suprasti, smaugė mane ir atiminėjo visas mano jėgas.
Apsidžiaugiau, kai zvimbtelėjo mano telefonas ir Yoongi nusuko savo maldaujantį žvilgsnį. Nauja žinutė iš nepažįstamo numerio.
Nežinomas: tikrai erzina tie kandūs aplinkinių žvilgsniai, ar ne, Namjoon? Dar kartą sveikinu. Čia Bomi.
Sudrebėjau perskaitęs paskutinį sakinį ir žioptelėjau. Nesupratau, kas tada dėjosi, bet laikas sustojo. Mano širdis kalatojosi taip smarkiai, kad, atrodė, net šalia besisupantis Yoongi galėjo išgirsti jos plakimą. Mano akys išsprogo, turbūt iš šono priminiau varlę.
Bet man nerūpėjo niekas kitas, tik mergina, kuri dabar sėdėjo prie savo telefono, taip pat žiūrėdama į ekraną ir galbūt dabar laukdama mano atsakymo. O gal ji jau pasitraukė ir jai tai net nerūpi?
Destruction Monster: kai nepratęs, tai ir erzina. Ačiū, Bomi.
Atrašiau jai drebančiais pirštais.
Neklausiau iš kur ji gavo mano numerį, kaip ir neklausiau kodėl būtent aš jai rūpiu - kažkoks eilinis nuoboda. Numojau į tuos klausimus ranka ir nekreipiau dėmesio, mėgaudamasis tais šiurpuliais, pagalvojus, kad kažkaip ji tų atsakymų irgi ieškojo. Ir surado daug greičiau ir lengviau nei aš. Bet kaip? Ir iš ko?
Prikandau lūpą, sulaikydamas plačią šypseną, kai pervadinau jos kontaktą - Braškė.
