Nothing lasts forever[BAIGTA]

1 Dalis

Vieną rugpjūčio rytą prabudau gana anksti, susiruošiau ir išbėgau pabėgioti. Buvo karšta ir tvanku, bet noras išeiti iš namų buvo per didelis, kad ten pasilikčiau. Devėjau pilką crop top stiliaus maikutę ir pilkas, treningines kelnės, kurios stipriai aptempė mano užpakaliuką. Didžiavausi savo figūra, todėl teko vis dirbti ties tuo, kad neprarasčiau formos. Bėgau neskubėdama, buvau atsipalaidavusi. Mėgavausi tuo, kai prieš save išvydusi grupelę vaikinų, paspartinau žingsnį, bet bėgant pro juos, vienas jų pavadino mane labai negražiai.

-Kekšė! - sušuko jis.
Turėjau sustoti, nes tai nemano bruožas, kad ignoruočiau ir prabėgčiau pro šalį.
Vaikinai sušvilpė, kai priėjusi arčiau vaikino kuris taip pavadino mane, prikandau lūpą. Mačiau, kad jis susijaudino ir nurijęs seilę, apžiūrinėjo kiekvieną mano odos lopinėlį.

-Kitą kartą, savo gražius žodelius pasilaikyk sau, nes...
-Nes kas? - nutraukęs mane, nusijuokė kartu su likusiais vaikinais.
Žinojau, kad rizikuoju, bet c'mon, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
Pakėliau vaikino smakrą ir šyptelėjusi, sugniaužiau kumštį ir trenkiau į nosį. Vaikinas susiraukė, kai pasitaikius progai, nubėgau.
-Tas smūgis buvo stiprus! - dar girdėjau šūksnį.
-Kitą kartą taip nevadinsi! - atkirtau jam.

Gyvenu su įbroliu, todėl muštis aš tikrai moku. Nuotaika buvo pakili, kai šypsena veide kažkodėl nedingo. Pribėgau geriausios draugės Becky namus, kai pamačiusi ją kiemo terasoje, žinojau, kad ji laukia manęs. Su Becky susipažinau, kai man buvo ketveri. Susitikome darželyje ir visada pykdavomės, nepasidalindavome žaislais, berniukais ir auklėtojų dėmesiu. Paaugome ir pradėjome eiti į pirmą klasę, atsimenu iš Becky visi tyčiojosi, kad jos plaukai buvo trumpi lyg berniuko. Ji verkdavo, neprisileisdavo nei vieno, kai per prievartą priėjau prie jos ir, kad ir, kaip ji mane stūmė šalin, apkabinau ir nepraleidau. Tada tarp mūsų gimė keistas ratas, kuriame atsidūrusios, pajutome tvirtą draugystės pagrindą, kurį beliko kurti, kad galėtų augti. Nebemačiau kitų, buvau su ja, sedėjau kartu per visas pamokas ir dalinausi idėjomis, paslaptimis ar apkalbomis. Pasitikėjau ja ir kartu su Becky padėjau įveikti patyčias. Jos plaukai ataugo, bet vis atrasdavo iš ko pasityčioti... Tai iš kreivų, dar ne suaugusių dantų, tai iš rūbų ar kreivos eisenos. Man skaudėjo ne ką mažiau nei Becky, aš taip pat dėl to nudegdavau, bet eidamos kartu ir nekreipdamos dėmesio ką kalba kiti, nesuteikėme kitiems vilties laimėti. Mes nekreipėme dėmesio į besityčiojančius ir nuo mūsų atstojo. Jiems pasidarė nebeįdomu.

Dabar ta mergina buvo tikra bomba. Ilgos kojos, šviesūs, sruogelėmis dažyti plaukai, putlios lūpos ir apvalios kūno formos... Kiekvienas vaikinas norėtų tokios, kaip ji, bet dėja ji jau užimta. Apsikabinusios toliau bėgome kartu, kai papasakojusi apie vaikinus parke, smagiai pasijuokėme ir nubėgome į parduotuvę.

-Už valandos susitinku su Luku, todėl...-nutilo ji.
-Jis ir vėl gadina mūsų laiką...-pavartydama akis, pagriebiau pakelį sulčių.
-Aš tik trumpam...-nutaisiusi ančiuko lūpas ir nuliūdusias akis, apkabino mane.-Prašau nepyk...
-Ir taip kiekvieną kartą... - atsidusau.
-Aš nekalta, kad neturi vaikino.-suprunkšdama, paleido mane.
-Užtektų ir Tomo, bet jis išvykęs. - tūrėdama omenyje mūsų geriausią draugą, nuliūdau.
-Taip... Be jo liūdna.Bet pažadu prieš stovyklą, atvažiuosiu pas tave . - eidama atbula prieš mane kalbėjo.
-Gerai. - išspaudžiau šypseną.
-Myliu tave. -pakštelėjo į žandą.
-Bet aš vis vien pykstu.
Becky sustojo, kai pakėlusi rankas ėmė kutenti. Galėjau nuspėti...
-Baik! - sucypiau. Jaučiau, kaip Becky įsijaučia, o aš negaliu pasipriešinti, todėl griūnu ant žemės ir bandau atstumti ją. Įprastas juokas pereina į prašymus sustoti, kai besivoliodamos ant žemės net nepastebime, kaip šalia jau stovi apsauginis.
-Ne man suprasti ką jūs čia išdarynėjate, tad prašau liautis ir išeiti iš parduotuvės. - rimtu veidu tarė, gal penkiasdešimties metų vyras, kurio ūsiukai po nosimi priminė dvidešimto amžiaus, filmų aktorius. Juokas nesibaigė, kai atsitojusios nuo žemės, išėjome iš parduotuvės. Likau be sulčių, bet šypsena veide nedingo.
-Dar pyksti? - su juoko priemaišomis paklausė Becky.
-Gal...
Jau jaučiau jos rankas liečiant mane.
-Nepykstu! Nepykstu! - ėmiau bėgti, kai bėgant juokas liejosi per kraštus.
Sustojusios prie Becky namų, turėjome išsiskirti.

Namo bėgau per kitą kelią, kai vis prisiminus apsaugininko veidą norėjosi juoktis.
Netrukus buvau prie namų. Gyvenome viename prabangesnių rajonų, bet tai tik patėvio dėka. Jis teisininkas, uždirba daug, o mama dirbdama įprastą mokytojos darbą, neišgalėtų to mums leisti. Eidama pro kiemą, pasiekiau pagrindinį įėjimą ir pravėrusi duris, jau buvau viduje. Ėjau link bendros vonios apačioje, kai išgirdusi balsus iš virtuvės, neištvėriau ir smalsumui nugalėjus užėjau į ją. Virtuvėje ant stalo sedėjo įbrolis Klėjus(Klay) . Jis kalbėjo telefonu, kai pamatęs mane sutriko. Vaikinas nedėvėjo maikutės, todėl ištreniruotas kūnas, puikiai atspindėjo, jog daug sportuoja. Juodi plaukai krito ant akių, o kelių savaičių barzelė netvarkingai augo, isšisklaidžiusi po veido odą.
-Turiu eiti, grįžo mano mažoji sesutė.-nutaisęs vaikišką balsą tarė pašnekovui ir padėjo ragelį.-Tai kas tave veš iki stovyklos autobuso ?
-Tu.-pavarčiau akis, nes tai buvau sakiusi ir anksčiau.
-Tikrai taip manai?
-Nemanau, o žinau. - gurgšteldama vandens, pasimaiviau pakraipydama užpakaliuką.
Klėjus nulipo nuo stalo ir greitai priėjęs arčiau, prispaudė prie spintelės...

_____________________________________
Jei patiko, vote ⭐