Liepsnojantis Kraujas

10

Išmečiau maišą į koteinerį (kad tik kuo toliau nuo namų) ir beeidama namo nusipurčiau. Teko išmesti visus mėsos produktus. Mat juose knibždėjo kažkoks gyvis. Fuuu,- pagalvojau dar kartą mintyse ir nusipurčiau. Šiandien teks apsieiti be mėsos. Pasiėmiau pieno poką ir įsipyliau į stiklinę. Atsisėdus, prie baro, toliau valgiau keksiukus, bei stebėjau dangų pro įstiklintą sieną. Nuo medžių krito parudavę lapai ir juos pūtė lapkričio vėjėlis. Po poros dienų turėjo laidoti Sarą. Vargšelė. Jai prieš akis buvo visas gyvenimas,- pagalvojau mintyse. Staiga, bežiūrėdama pro langą, kažkas pralekė juodas. Didumo kaip vilko.. Ne, pala kaip didesnio padaro negu vilko! Staigiai atsistojau ir iš spintelės išsitraukiau mėsininko peilį. Žiūrėjau pro langą ir padaras dar kartą prabėgo pro mano akis. Tuomet išgirdau laužiamas duris apačioje ir nubėgau į savo kambarį, ir užrakinau duris. Griebiau telefoną ir surinkau pirmo pasitaikiusio žmogaus numerį. Garsas suskambėjo mano rankinukyje. Pažvelgiau į savo telefoną. Skambinau Alekui. Surinkau kitą numerį.
-Klau.. klausau! Alio!-išgirdau Zojos balsą.
-Zoja! Padėk man!
-Tara! Labai atsiprašau ką sakiau! Nenorėjau, kad taip būtų atsitikę! Aš steng..- pradėjo kūkčioti ji.
-Zoja padėk! Kažkas aplink namus laksto! Kažkoks gyvulys! Ir dar kažkas laužiasi į namus!- šnabždėjau Zojai ir tuo pačiu metu klausiausi kas vyko už durų.
-Kas?! Tara palauk! Aš tuoj!
-Prašau greičiau!- drebančiu balsu tariau jai. Baigiau pokalbį ir klausiausi kas vyksta už durų. Iš pradžių nieko negirdėjau, bet pabandžiau prieiti prie durų ir klausytis. Iš karto išgirdau žingsnius. Jie buvo tokie tylus, bet kartu ir truputį triukšmingi, nes beeinant grindys girgždėdavo. Girdėjau kaip žingsniai priartėjo prie mano kambario durų ir sustojo. Tvirčiau suspaudžiau peilį ir laikiau jį, priešais save. Atsitraukiau nuo durų, kaip tik tuo metu, kai durų rankena pasisuko, tačiau durys neatsidarė. Įsilaužėlis pradėjo duris klibinti. Viskas, Tara, jeigu liksi gyva nuspirksi ginklą!- pagalvojau mintyse. Staiga išgirdau labai baisų riaumojimą, net krūptelėjau. Rankena nustojo klibėti.
Išgirdau kažką sudūžtant ir riksmą. Siaubingai bijojau išlįsti iš kambario. Greitai viskas nutilo ir ilgai buvo tylu. Sukaupiau drąsą ir atrakinus kambario duris išėjau į koridorių. Grindys buvo išpėduotos kažkuo panašaus į kraują. Ėjau lėtai ir atsargiai. Apžiūrėjus beveik visus antro aukšto kambarius, iš svetainės išgirdau dėjavimą. Tvirčiau suspaudusi peilį, įžengiau į svetainę. Nesitikėjau to išvysti. Zoja. Kraujo klane. Ji muistėsi. Pripuoliau prie jos. Mano paltukas iškarto permirko krauju.
-Zoja! Palauk iškviesiu greitąją!
-Aš taip noriu miego.
-Ne! Laikykis!
-Tara, ji vis dar čia.. Bėk! Palik mane čia.
-Ne, ne nepaliksiu!- mano balsas drebėjo, veidu riedėjo ašaros. Surinkau 911 ir spustelėjau skambinimo mygtuką. Atsiliepus operatorei, aš pasakiau adresą ir prisakiau, kad greičiau atvažiuotų. Staiga išgirdau žingsnius už savęs. Atsisukau. Ten stovėjo Sara. Mano akys išsiplėtė iš nuostabos.
-Tu?! Bet gi tu mirei!- surikau ir žengiau žingsnį atgal. Ji vienu žingsniu prisiartino prie manęs.
-Galvojai, kad mane taip lengva nužudyti? Cha, neišdegė! Visada norėjau būti tokia kaip tu! O tu?! Su manimi šitaip pasielgei! Nužudei mane! Tai buvo spąstai! O aš kvailė, patikėjau ir nusekiau paskui tave į mišką! Dabar tu neliksi gyva! Tu turėjai mirti vietoj manęs!- ji žengė link manęs.
-Jeigu dar žengsi žingsnį aš..
-Ka tu man padarysi? Nieko, nes tu esi žmogus, o aš pusvampyrė,- ji sukikeno ir tik dabar pastebėjau, kad jos akys kitokios akys, bei oda. Akys buvo juodos, juodos, o oda kaip kreida. Jos juodi plaukai buvo surišti į arklio uodegėlę ir buvo apsivilkusi juodus rūbus.
-Ką?Negi, tai tiesa? Vampyrų būna?
-Tai žinoma. Ir ne tik jų, bet ir vilkolakių,- šyptelėjo ji. -Negi Alekas tau nesakė? Juk jis yra vampyras.
Dabar viškai nebežinojau kuo tikėti. Nejaugi, Alekas irgi vampyras? Negi, šmėkla Edvardas buvo teisus?
-Alekas? Vampyras?!- buvau tokia sutrikusi ir užsigalvojus, kad nepamačiau kaip Sara mane bloškė ant svetainės staliuko. Pajaučiau tik kaip skrendu. Trenkiausi taip, kad iš plaučių išėjo visas oras. Pradėjau kosėti. Sunkiai atsistojau. Peilis buvo numestas prie Zojos. Staiga išgirdau greitosios sirenas. Šūdas! Reikia išbėgti iš namų, kad felčeriai, nepamatytų manęs ir Saros. Pasisukau bėgti link laiptų. Ir, aišku, nukritau. Tikėjausi, kad Sara bus greitesnė, tačiau ji net nesuregavo į mano bėgimą. Nubildėjau laiptais žemyn ir išlėkiau iš namų. Bėgau link miškelio, esančio netoli mano namų. Pribėgus jį, bėgau toliau, nes žinojau, jog perbėgus miškelį galima išbėgti į kito miestelio teritoriją. Nežinau kiek laiko bėgau, bet greitai sutemo. Buvo labai prastas matymas. Būdavo užkliūvu, nukrentu, stojuosi, bėgu toliau. Tačiau kelio nerandu. Sustojau ir įsiklausiau. Išgirdau tik pelėdos ūbavimą. Daugiau nieko. Giliai įkvėpiau ir supratau, kokia aš esu pavargusi. Plaukai buvo susitaršę, o mano protinga galvelė sugalvojo juos dar šiandien palikti palaidus, tad tikriausiai juos išukuoti bus labai sunku, bet įmanoma. Ėjau toliau. Lažinuosi, kad tėtis jau grįžęs namo ir, kai pamatė tokia netvarka susirūpino. Ėjau toliau ir staiga išgirdau kažkokį traškesį.
Trakšt.
Šūdas. Man galas.
Trakšt.
Aaaaaa.
Trakšt.
Jaučiu kaip mano širdis stipriai daužosi.
Trakšt.
Reikia bėgti.
Pasileidau bėgti toliau. Ir staiga išgirdau važiuojančios mašinos garsą. Ir tada pamačiau plentą. Juo važiavo mašina. O paskui ją, už kelių šimtų metrų, važiavo kita. Išokau į plentą, tiesiai priešais mašiną. Kadangi jėgų nebeturėjau, suklupau. Mašina spėjo sustoti visiškai šalia manęs. Man riedėjo skruostais ašaros. Buvau tokia išsigandusi, kad drebėjau. Iš mašinos kažkas išlipo.
-Tara?