Liepsnojantis Kraujas

20

Aleko POV

Rankoje glamžiau Taros laiškelį. Pykau. Pykau, kad ji man nieko nepasakė. Pykau ir ant savęs, kad nesugebėjau suprasti jos veiksmų anksčiau. Išsitraukiau telefoną ir surinkau Arono telefono numerį.
-Tara pabėgo su mano automobiliu. Atvažiuok prie jos namų, bei iškviesk būrį vampyrų,- tik atsiliepus Aronui tariau ir padėjau ragelį.

Taros POV

Pabudau tamsiam šaltyje. Po savim jaučiau šaltą grindinį. Mane nupurtė šalčio šiurpuliukai. Akims apsipratus pamačiau, kad kambarys panašus į kalėjimą. Akmeninės sienos ir grotos aplink, privertė mane ieškoti išėjimo. Staiga išgirdau balsą:
-Pabudai?- atsklido balsas iš tamsos.-Tai blogai, nes mirdama kankinsiesi. Geriau, kai tave miegodama nužudo.
Balsas buvo labai girdėtas, tačiau neprisiminiau iš kur.
-Ar mes pažįstamu?-atsargiai atsistojau. Truputį susvirduliavau ir atsirėmiau į.. Metalinį stulpą? Kai akys apsiprato, supratau, kad esu tarsi požeminiam kalėjime. Buvau įkalinta.
-O taip, vaikeli, pažįstami,- balsą išgirdau daug arčiau. Balsas priminė moters balsą.
-Na, jei pažystamos, tai kas jūs?
-Aš esu tavo..- balsą pertraukė, atsiveriančių durų, cypimas. Tik atsidarius durims, pro jas įžengė.. Azar?
-Tara, matau pagaliau pabudai. Nagi, eime!- tarė ji ir pradėjo atrakinėti kalėjimo duris.
Atsitraukiau nuo kameros durų ir vos tik Azar jas atidarė, aš įsibėgėjus trenkiausi į ją. Šioji sukniubo ant grindų. Pasilenkus, pamačiau kraują, iš galvos sunkiantis. Išsigandau. Tačiau mane traukė nuojautą, bėgti nuo bėdos kuo toliau. Lėtai apsisukau ir nėriau pro duris. Vos tik išėjau iš kalėjimo, atsidūriau koridoriuje, kurio sienos buvo iškaltos medinėmis lentomis, o grindų nebuvo. Apsidairiau, tačiau vienintelį ką mačiau dalyką, tik besiskverbiančią šviesą, koridoriaus gale. Nuėjau link šviesos ir netrukus išgirdau triukšmą. Išėjus iš tamsos ir patekau į milžinišką salę. Ji buvo akmeninė, lubose - didėlė skylė, pro kurią skverbėsi mėnulio šviesa, čia stovėjo ir didelės kolonos. Pasislėpiau už vienos iš jų ir stebėjau kas dedasi vidury salės.
Vidury salės stovėjo didelis akmeninis stalas: aplink jį, kampuose, buvo įtaisyta, po vieną, stulpą. Viršuje stulpo buvo įvairiausi ženklai. Įsižiūrėjus geriau, atpažinau vandens, žemės, oro, ugnies ženklus. Ant stalo gulejo lavonas. Žmogaus lavonas. Staiga išlindo keli vampyrai ir nutempė lavoną nuo stalo. Vieną iš jų atpažinau - Zayn. Jie numetė lavoną šalia kolonos. Šis dunkstelėjo nukritęs ant žemės.
-Dabar reiktų Taros. Tik nesuprantu kur Azar užtruko,- tarė Zayn ir pažvelgė į mano pusę. Aš staigiai užlindau už kolonos, melsdamasi, kad manęs nepamatė. Tik po kelių akimirkų supratau, kad kažkas yra šalia. Lėtai pakėliau galvą ir sutikau kažkokio vampyro akis. Jis šypsojosi. Išsigandau ir atsitraukiau nuo jo - išėjau iš savo slėptuvės. Dabar pamačiau, jog ir kiti vampyrai buvo šalia. Zayn stovėjo sudėjęs rankas ant krūtinės ir iškėlęs antakį, žiūrėjo į mane.
Man - nebebuvo kur trauktis.

Gulėjau ant akmeninio stalo. Kol mane rišo, Zayn paaiškino kodėl aš čia. Pasirodo jis žino, jog keičiausi krauju. Tai vadinama satyrizmu. Jam ir reikia daugiau Satyrų, mat jų kraujas gali padaryti jį stipresnį. Kad tas anas lavonas, buvo Nana ir, kad mano kraujas truputį ypatingesnis, negu kitų.
Žiūrėjau į jį akimis, pilnomis pykčio. Man buvo pasakyta, jog mano krauja nuleis. Ir.. aš iškeliausiu ten kur man ir vieta. Tai atrodė neteisinga. Tiksliau, ir buvo. Nukreipiau žvilgsnį į lubas. Mėnulį buvo uždengę debesys. Kažkur, tolumoje, sudundėjo griaustinis.
Užsimerkiau ir laukiau savo artėjančio likimo pabaigos.

Aleko POV

Be Tarybos pagalbos būtumėme nieko nepadarę. Jie, visi trys, stovėjo prieš mane: šviesaplaukis, garbanotais plaukais - Edvinas, tamsiaplaukis, tiesių plaukų - Stefanas ir Etvaras. Visi žiūrėjo į mane, tarsi klausdami kodėl aš juos palikau ir pasislėpiau. Tačiau visoms istorijoms nebuvo laiko. Manęs laukė Tara.
-Ar žinai, kur ji yra? - paklausiau Edvino.
Šis linktelėjo ir pasinaudodamas savo galia sukūrė virtualų žemėlapį, realybėje. Vidury žemėlapio raudonavo didelis raudonas taškas. Iškart supratau, jog tai senoji vampyrų buveinė. Ja kažkada naudojosi vampyrai, kurie gyveno žemėje, tačiau ji buvo užgrobta kerštakraujų vampyrų ir atimta. Dabar ji yra tik salė, kurioje kerštakraujai linksminasi.
Pagalvojus apie tai, aš sunerimau.
-Reikia kuo greičiau vykt ten,- tariau ir linktelėjau Tarybai. Mes įsėdom į mašinas ir vykome į tikslą.

Taros POV

Jaučiausi tarsi lėlė. Mano riešus perpjovė ir po jais pakišo bliūdus. Jaučiau stingstantį kūną ir greitai artėjančia mirtį. Bet laikiausi. Laikiausi net ir tada, kai mane mušė. Vien dėl to, kad Selena grįžo su praskelta galva. Šioji su ašaromis akyse, stebėjo šią egzekuciją, tačiau nieko nesakė ir kažkur išėjo.
Staiga akyse man vėl aptemo.
Tamsoje vėl pasirodė tas vyras, kuris aną kartą sakė, jog manęs ieškojo ir kaip jam buvo sunku mane rast. Jis sedėjo ant kedės, susidėjęs koją ant kojos.
-Čia tam esu, kad tu pasirinktum,- tarė jis.
-Pasirinkčiau? - perklausiau aš.
Jis linktelėjo ir tarė:
-Ar pasiaukosi ir mirsi dėl savo draugių, ar gyvensi savo gyvenimą tik, kad tavo draugės mirs?
Nustojau kvėpuot. Nežinojau ką rinktis. Gyvent aš norėjau, tačiau norėjau, kad ir mano draugės gyventų.
-Kodėl aš?
-Tavo toks likimas. Jis seniai buvo nusprestas.
-Argi nėra kito kelio?
-Ne. Tu turi rinktis, nes laiko nebėra.
-Tuomet, aš renkuosi pasiaukoti.
Vyras plačiai nusišypsojo ir tarė:
-Testą išlaikei.
Suraukiau antakius.
-Taprasme?
-Šiam pasauliui reikia žmonių, kurie galėtų pasiaukoti dėl kitų..

Azar POV

Negalėjau stebėt kaip Tara kankinama. Tenorėjau, tik truputį ją pamokyt.
Išbėgau iš salės į lauką.