Sudegusio Teatro Aktoriai

19 dalis

Antradienio rytas.
Tėtis vakar grįžo vėlai vakare, tikriausiai tikėjosi, kad jau miegosiu ir nepamatysiu jo sužaloto veido. Lūpa praskelta, nosis pamėlusi. Norėjau paklausti kas dėjosi jo galvoje kai jis sugalvojo susimušti su Beno tėčiu, bet pamaniau, kad vistiek nebūsiu patenkinta jo atsakymu. Šiandien ryte nusprendžiau, kad eisiu į mokyklą, visgi negaliu slėptis visą gyvenimą. Taip pat reikės paklausti kur yra išvežta mama, noriu ją aplankyti.
Susiruošusi išvažiavau į mokyklą, joje buvau visai netrukus kadangi keliai buvo pustuščiai. Pasistačiau mašiną ir nuėjau į mokyklą ieškoti Mari, ji vienintelė padės iškęsti šį pragarą.
Vaikščiodama pilnais koridoriais vaikų netyčia buvau pastumta. Arba kaip tik tyčia, nes visgi mane užkliudė Rena.
"Ar tai buvo būtina?" Sulaikiusi liksvarą paklausiau Renos kuri dabar buvo su savo draugėm.
"Po visko ką padarė tavo mama tu nusipelnei dar blogiau." Tarė ji su pasišlykštėjimu veide. Kaip ir sakiau, visa mokykla jau žino apie mano šeimos dramą.
"Nes aš esu atsakinga už ją?" Nusijuokiau. "Aš ir mano mama, esam 2 atsikiri žmonės, tad jei ji padarė klaidą nereiškia, kad aš turiu už ją mokėti."
"Geriau patylėk." Tarė Benas priėjęs prie Renos.
"Ah! Nes tu turi teisę kalbėti? Nevaidink, kad tavo tėtis yra šventas, o mano mama blogietė. Kiek žinau tavo tėtis nebuvo išprievartautas, o tai reiškia, kad jis yra tiek pat kaltas!" Jau nebegalėdama sulaikyti pykčio rėkiau ir netrukus sulaukiau smūgio per veidą. Žinoma tai nebuvo Benas, juk tai pakenktų jo reputacijai. Vietoj jo, man trenkė Rena. Buvau apstulbusi po šitokio jos veiksmo ir net nesupratau kas vyko aplinkui, tik jaučiau kaip ašaros pradėjo ridentis skruostu ir smūgis degino žandą. Patraukusi plaukus nuo veido ir užkišusi juos už ausies, patapšnojau žandą ir įsitikinau, kad nebėga kraujas. Aplinkui mus jau buvo susirinkusi nemaža grupė žmonių ir buvau tikra, kad visi buvo pasirinkę Renos ir Beno pusę. Žinojau, kad mano žodžiai jau nieko nepakeis tad tiesiog pabėgau nuo šios žeminančios situacijos. Grįžau namo net nesivarginusi eiti į pamokas, tėtis buvo virtuvėje. Paslėpusi paraudusį žandą su plaukais, nuėjau ir paklausiau kur paguldyta mama. Jis man davė adresą, o aš nieko nelaukusi ten nuvažiavau. Tai buvo psichiatrinė, žinoma ne ta kraupi ir gąsdinanti, tiesiog modernus pastatas. Įėjusi į vidų pasiteiravau apie savo mamą, tačiau sulaukiau ne tokio atsakymo kokio tikėjausi. Mama pasirūpino tuo, kad aš būčiau sąraše žmonių kurių ji nenori matyti.
Nežinau kaip apibūdinti skausmą kurį jaučiau. Nežinau kaip turėčiau gyventi toliau. Kaip turėčiau nusiraminti žinant tai, kad mama manęs nekenčia. Kartais gyvenimas būna toks neteisingas, kad norisi klykti. Išėjusi iš ligoninės važiavau keliais, negalvodama kur. Pro ašaras vaizdas liejosi, bet ar tai svarbu? Norėjau tik negalvoti ir pabėgti nuo viso skausmo.
Sustojau kažkokioje stovėjimo aikštelėje ir atsisegusi saugos diržą išlipau iš mašinos. Bandžiau įkvėpti oro, bet plaučiai buvo užsidarę, jaučiausi lyg mane kažkas smaugtų ir neleistų įkvėpti.
~Beno pozicija~
Randolfas, Erikas ir Ashenas išsivežė mane iš namų tam, kad prablaškytų. Po visko kas atsitiko per pastarąsias dienas, noriu tik kelioms valandoms viską pamiršti. Tėvai skiriasi, Rena priskreto kaip erkė, Athenos nenoriu matyti akyse.
Sedėjome keturiese mėgstamoj kavinėj ir tyloje valgėme pietus. Nei vienas iš draugų nežinojo ką man pasakyti ir kaip man padėti. Kartais kuris nors pajuokaudavo, bet pastarosiomis dienomis niekas man nerūpi. Net aš pats.
Buvom jau beveik pavalgę kai į tuščią stovėjimo aikštelę įvažiavo man matytas automobilis. Iš tiesų žinojau kam jis priklausė, bet bandžiau įtikinti save, kad klystu. Nenorėjau jos matyti. Athena išlipo iš automobilio ir iš to kaip ji atrodė supratau, kad ne mano vieno gyvenimas dabar sumautai blogas. Ji buvo pasilenkusi, sunkiai gaudė orą, nes verkė, nors labiau tai buvo isterija. Bandžiau suprasti kaip ji galėjo vairuoti ir kas galėjo įvykti, kad ji taip verktų. Mano mintis nutraukė Randolfas kuris išbėgo iš kavinės. Norėjau jį sustabdyt, bet prisiminiau, kad neturiu teisės. Jis pribėgo prie Athenos ir ši įkrito jam į glėbį. Net nepajaučiau kaip suspaudžiu kumščius.
"Važiuojam?" Mano dėmesį atkreipė Ashenas.
"Dingstam iš čia." Atsakiau šaltu balso tonu ir numetęs kelis banknotus ant stalo pakilau ir nuėjau link išėjimo. Išėjęs į lauką girdėjau garsų Athenos verksmą ir mačiau jos drebantį kūną. Ji kažką kalbėjo apie savo mamą, bet negalėjau suprasti. Nebegalėjau žiūrėti į ją su Randolfu tad įsėdau į savo mašiną ir išvažiavau namo.
~Athenos pozicija~
Man nerūpėjo kas buvo mane apkabinęs ir kam verkiau ant peties. Man tik reikėjo, kad kažkas būtų šalia manęs ir kartotų man, kad viskas bus gerai, nes šiuo metu atrodė, kad pasaulis griūna. Randolfas laikė mane apkabinęs ir tai ramino. Pamažu ašaros nustojo bėgti ir viskas stojo ramybėn.
"Ar paaiškinsi kas atsitiko?" Po keletos akimirkų prakalbo Randolfas.
"Na tu žinai situaciją su mano mama ir Beno tėčiu... Sakykim, mano mamai lengvai pakriko protas ir dabar ji guli specialioje ligoninėje ir manęs nekenčia." Atsitraukusi nusišypsojau ir nusišluoščiau ašaras.
"Na tai negali būti tiesa.." Randolfas papurtė galvą.
"O aš manau, kad yra kaip yra." Trūktelėjau pečiais ir nudelbiau žvilgsnį į žemę.
"Manau, kad viskas susitvarkys." Pabandė nuraminti mane jis. "Visada prisimink, kad po blogų dienų ateina geros. Tad po šito viso mėšlo tuoj pasirodys vaivorykštė." Nusišypsojo Randolfas.
"Ačiū.." pakėliau akis ir sutikau jo šiltą žvilgsnį. Kad ir kaip norėjau jo nekęsti po visų jo paskleistų melų, bet negalėjau. Jis vienintelis žmogus kuris buvo čia padėti man sunkią minutę. Niekada to nepamiršiu.