Krentančios Plunksnos (laikinai sustabdyta)

16

-Šmaikštuolis. Bet pažiūrėsim ar būsi toks pat humoristas, kai nusuksiu šiai gražiai lėlytei galvelę,- su pasididžiavimu taria demonas, parodydamas pirštu į Pou pusę. Merginos akyse matyt baimė, bet aiškiai to neparodo. Stovi pasirengus veikti bet kuria sekunde. Bet juk Pou tik paprasta mergina, iš kur pas ją tiek drąsos ir ryžto. Rudus ir ilgus Pou plaukus plaiksto vėjas. 

-Tik nuskriausk ją ir tavęs lauks tokia pat lemtis,- sugriežiu dantimis. Jaučiu piktą Samuelio žvilgsnį. Tik jo ir trūko. Saulė jau beveik nusileido. Dangus dar ryškesnės oranžinės spalvos. Vėjas darosi stipresnis, medžiai ošia, žolės laukuose šoka su vėju. Maksas stovintis šalimais vis dar urzgia bet kol kas nieko nedaro. Šuo laukia tinkamos progos.

-Gerai, baigiam tuos žaidimus. Liuciferis jau kuris laikas ieško tavęs. Jis žino visą istorija kaip nukritai už tariamą išdavystę. Jeigu tu neatgausi sparnų tu greit mirsi, o Liuciferis būdamas tikras džentelmenas tave išgelbėti. Jis iškart numatė, jog tu gražiuoju neateisi. Tad mes tave stebėjome ir ieškojome silpnų vietų. Nors tu ir ne toks stiprus kaip buvai, bet išguldytum šiuos demonus be vargo. Bet jeigu mes turėtume šį žmogų, tu mūsų neskriausi ir kaip paklusnus šunelis keliausi su mumis,- taria išsiviepęs raudonplaukis. Ir supratau, jog papuoliau į spąstus. Nenoriu, jog per mane Pou mirtų. Aš įvėliau ją į čia ir aš turiu ją išgelbėti. Tai mano atsakomybė.

-Samueli, tu lik čia su Maksu. Grįšiu po kelių dienų,- šaltai tariu. Plunksnuotajam draugui mano žodžiai labai nepatiko. Nors mūsų priešui šie žodžiai pranešė, jog jis laimėjo.

-Tu gal išvis proto netekai?! Juk ji tik paprastas žmogus !Tu vienintelis, kuris gali išgelbėti dangų. O dabar kai jau viskas ranka pasiekiama tu atsisakai visko dėl kažkokios merginos!- piktai išrėkė angelas. Tik dabar pastebiu jo įsiūtį. Kumščiai sugniaužti, dantys stipriai sukąsti, surauktos akys ir suraukti antakiai. 

-Daryk kaip liepiau,- ramiai tariu. Bet tai tik dar labiau erzino Samuelį. Angelas greitai atsidūrė prie manęs ir suėmė už maikės. Ir tada supratau... Supratau kodėl jis toks įniršęs. Aš pasirinkau visiškai nepažįstamą žemietę vietoj ištikimo draugo. Jis įsižeidė. Ir tai jog dar turės likt čia ir prižiūrėti kažkokį šunį, tai jį tiesiog siutino.

-Tai paskutinis kartas kai tau padėjau. Prižiūrėsiu šį blusų maišą bet atsimink. Vos tik grįši, aš dingsiu iš čia ir man bus vienodai ar tu dvėsti ar ne. Galėsi su šia žemes šiukšle keliauti į dangų ir gelbėti tavo subinę,- taria Samuelis. Jo balsas tylus. Įtūžis dingo ir liko tik šaltakraujiškumas. Angelas nelaukdamas mano atsakymo grubiai suima Makso antkaklį ir nutempę į mašiną. Abu įsėdą į mašiną. Maksas priešinosi, jis žūt būt siekia išgelbėti savo šeimininkę, bet įpykęs angelas stipresnis. Automobilio durelės stipriai trinktelėja. 

-Kai eime ar ne?- su plačia šypsena taria raudonplaukis demonas. Įeiname į mišką. Tarp medžių prietema. Šalia manęs eina penki demonai, o šiek tiek tolėliau,  prieki manęs du demonai veda Pou, dar keli demonai eina prieki jų. 

Staiga išgirstu Pou klyksmą. Demonas su ja pakilo nuo žemės. Juodi šikšnosparnio sparnai lengvai kelia lengvą Pou kūnelį. Aš pasileidžiu bėgti link rudaplaukės. Nespėju toli nubėgt kai sulaukiu stipraus smūgio į galvą. Atsisuku ir matau tą patį raudonplaukį demoną su keistais sparnais, laikantį rankose kraujuotą vėzdą. Nespėju sureaguoti kai gaunu antrą kart į galvą su tuo pačiu vėzdu. Mano akyse aptemo. Jaučiu kaip mano sunkus kūnas nukrentą ant švelnios miško paklodės. Tasma. 

Girdžiu kvatojimą. Mano akių vokai tokie sunkūs, jog net neįstengiu atsimerkti. Galvą skaudą taip baisiai, jog atrodo, kad trenkė man ne du kartus, o dešimt. Jeigu tektų spėti, spėčiau, jog esu jau pragare. Dar niekada nebuvęs pragare ir niekada nenorėjau čia pakliūti.