Krentančios Plunksnos (laikinai sustabdyta)

25

Abu sėdime prie laužo. Įsivyrauja mirtina tyla, kurios nei vienas nenorime sulaužyti. Pou padėjus savo mažą galvytę ant mano pečio ir tuščiu žvilgsniu stebi laužą. Nors jos kūnas čia, bet mintys kažkur kitur. Ir tikiuosi ne tame kalėjime. Apgaubu mus abu savo didžiuliais sparnais.

-Apie ką galvoji? Galvoji, apie pragarą, ar ne?- tyliai bet kartu ir švelniai tariu. Mergina lyg pabudus iš gilaus miego kelis kartus sumirksi ir atsidūsta.

-Iš kur žinai?- toliau bežiūrėdama į šokančias liepsnas taria rudaplaukė. Jos balse buvo galima justi skausmas ir liūdesys.

-Toks tokį pažįsta,-šiek tiek linksmiau tariu. Liūdnai nusišypsau ir stebiu Pou veidą. Jos veidui netinka liūdėti...

-Galiu paklausti? kaip tu su tuo susitvarkai?- mergina atsisuka į mane. Jos didžiulėse akys blizga. Su kiekviena praeinančia sekunde matau kaip tos nuostabiai žaliai rudos akys vis labiau tvinksta ašaromis. Žiūrint į ja tokia liūdna mane ima graužti didžiulis kaltės jausmas. Atrodo, jog kažkas būtų spaudęs krūtinę. 

-Ankščiau padėdavo tas faktas, jog dėl mano aukos pasaulis taps geresne vieta, jog tai ką tveriu yra ne be reikalo. Bet dabar aš pats nebežinau... Pati galėjai matyti, jog tu daug geriau išlaikai savo emocijas nei aš. Tu esi drąsi, ištverminga, stipri ir... Ir šauni. Žinai aš...- paskutiniai žodžiai užstrigo gerklėje. Lyg didžiulis gumulas mano gerklėje neleistu toliau kalbėti. Kaltė, baimė ir nusivylimas savimi... Aš bijojau, jog ji irgi mane dėl to kalins.

-Nekaltink savęs...- tyliai sušnibždėjo Pou. Ji lėtai pakelia savo galvą, jog galėtų geriau pasižiūrėti į mano veidą. Ji jaučia ir mato. Nors jai blogai ji vis tiek stengiasi dėl manęs. Dėl jos visų problemų kaltininką.

-Bet juk...- kažką bandau sakyt bet rudaplaukė mane nutildo. Papurto galvą ir vėl uždeda savo galvą man ant peties.

-Būtent tu... Tu kiekvieną dieną toje Dievo pamirštoje vietoje man padėjai. Kiekvieną dieną galvojau apie tave, jog surasi mane. Gal tai ir kvaila bet... Bet stengiausi išlikt stipri, jog tu manim didžiuotumeisi. Norėjau tau parodyt, jog nesu tokia silpna mergaite, kokia tu mane matai. Tu vienintelis žmogus, tiksliau angelas, kuris vis dar manęs nepaliko ir yra su manimi. Gal ir tikiuosi iš tavęs per daug bet aš spėjau prisirišti prie tavęs...- nedrąsiai taria Pou. Šios jos pusės dar nemačius. Tokia trapi ir pažeidžiama. Įprastai ja įpratau matyti piktą ir sarkastiška.

Aš ja tvirtai apglėbiau ją ir stipriai apkabinau. Jai to reikia šiuo metu. Panardinu savo galvą į jos plaukus. Ši taip pat stipriai suspaudžia mane savo glėbyje. Šiuo momentu mano vidus išgyveną tai ko niekada nesu patyręs. Niekada gyvenime dar niekam to nejaučiau. Noriu apsaugot Pou bet kokia kainą, norėčiau būt normalus vaikinas ir kiekvieną dieną praleisti kartu su ja. Ji mane verčia abejoti savo iškeltais tikslais ir taisyklėm. Mano kiekviena kūno ląstelė nori būt šalia jos. Kiekvieną šio apkabinimo sekundė vis labiau ir labiau verčia prisirišti prie jos taip pat. Nenorom atitraukiu rudaplauke nuo savęs. Šios akys tiesiog spindėjo šiluma. Nesvarbu, kad ir kur bebūčiau, jos akys... Jos visada man parodys, jog vieta nesvarbi, svarbu su kuo. Sutikčiau būti net pačiam pragare jeigu matyčiau šias akis kiekvieną dieną. Aš nusišypsau. Jos grožis mane tiesiog užkerėjo. Mūsų veidai yra vos tik per kelis milimetrus atstumu. Tyliai nusijuokiu.

-Kas tokio juokingo?- nesupratus paklausia rudaplaukė. Jos veidas išdavė, jog ši sutrikusi. Jos akys, kaip visada kai ji susinervina ar sutrinka laksto į visas puses. Jos žvilgsnis lakstė nuo mano šypsenos prie mano akių. 

-Ne nieko tik visa situacija. Visas pasaulis stovi ant apokalipsės slenksčio ir aš vis tiek geriau likčiau šitame miške: tu, aš, laužas ir gyvūnų kakučiai,- dar kart nusijuokiu. Mergina nesusilaikius tyliai sukikena.

-Kaip mes nuo temos apie skausmas viduje priėjome prie gyvūnų kakučių?- Pou šiek tiek atsitraukia ir kilsteli vieną antakį.

-Šiek tiek juoko niekam nepakenkė,- vis dar juokdamasis tariu. Puiku... Savo jausmus slepiu po nevykusiais juokeliais. Bravo Rafaeli, net paplosiu pats sau. Tu nebijai armijos demonų, bet išsigandai mažytės mergaitės. 

-Žinai, tu ne toks šiknius kaip galvojau, tu esi visai kitoks. Tu mane išgelbėjai iš pragaro, nors net neprivalėjai. Ačiū tau už tai,- nusišypsoja Pou. 

-Visada prašom. Tu geriau pabandyk užmigti, o aš eisiu į žvalgyba,- atsistoju ir pasirąžau. Pou lyg būtų nusivylusi linkteli ir nuleidžia galvą. Aš užtikrintai einu iki numatyto stebėjimo posto. Negaliu leisti !sau tokios pramogos, kaip kalbėti iki paryčių su Pou.

-Palauk!- sušunka Pou. Aš lyg to laukęs sustoju ir atsisuku į ja. Rudaplaukė pasileidžia bėgti į mane. Pribėgusi prie manęs pasistiegė ir lyg siurbėlė įsisiurbė į mano lūpas. Aš sutrikau. Net ir tūkstantį metų prabuvus kartu, nesitikėčiau to. Prireikia kelių sekundžių, jog suvokčiau ką ji daro. Taip žmonės išreiškia kitam savo jausmus. Laižydami vienas kito liežuvį. 

 Atsakiau į rudaplaukės bučinį. Uždedu savo rankas merginai ant klubų ir prisitraukiu Pou kūną arčiau savęs. Jos lūpos minkštesnės nei  bet kas, ką aš kada nors žinojau, minkštesnė nei pirmoji snaigė, kaip besvoris vanduo. Tas bučinys toks saldus, kad atrodo, jog tuoj jame ištirpsiu. Kodėl tai atrodo taip teisinga bet kartu ir ne... Mano viduje siaučia didžiulė jausmų audrą. 

Bet deja jis greitai pasibaigė. Pou atsitraukia ir visa išraudonavus žengia kelis žingsnius atgal.

-A... A... Aš...- mikčioja Pou. Nors tamsu aplink bet laužo menka šviesa leidžia pamatyti visą išraudonavusį Pou veidą. Tiesą sakant jis buvo toks raudonas, lyg burokas. Mano veide užsižiebia plati šypsena. Kaip koks kvailys išsiviepęs stoviu kelias akimirkas, o Pou lyg kokia prasikaltėlė stovėjo sustingus prieš mane. 

-Žinai, nebuvo taip blogai kaip tikėjausi,- sukikenu. Merginos veide šmėstelėjo pykčio kibirkštėlė.

-Ką turi omeny?- kilsteli vieną antakį mergina. Jos jau gėda ir sutrikimas dingo, liko tik jos žingeidumas.

-Turiu omeny ,,Bučinys" ne kartą esu girdėjas apie tai bet niekada. Nu žinai nesibučiavau su nieku. Pats procesas skamba gan šlykščiai daliniesi savo seilėmis su kitu iš meilės, pripažinkim skamba taip pat lyg leistu vienas kita apmyžti. Deja, mano nuostabai tai nebuvo šlykštu, o kaip tik gan malonu,- mano smegenys po bučinio su Pou nebe veikė ir aš pradėjau kalbėti nesąmones. Bravo Rafaeli dar kartu. Ji dabar pagalvos, jog esi koks nors idiotas. Kodėl nebegaliu elgtis normaliai, kodėl kiekvienas mano veiksmas šalia, jos atrodo kvailas?

Pou į mane žiūri ir pradeda juoktis. Man šiek tiek palengvėja, bet galėtų ir geriau eitis.

-Labanakt, saldžių sapnų. Aš jau eisiu į žvalgyba,- tariu ir greitai nueinu. Nesulaukęs net Pou atsakymo išskleidžiu sparnus ir pakylu į tolimesnį medį. Tai keista... Labai keista...

Na, gal šiek tiek nusivažiavau su šia dalim bet oh well... Turim ką turim. Tikiuosi ši istorija vis dar patinka. Būtų smagu sulaikti jūsų nuomonės.

Su meile Higeja