Demono dukra

Dvidešimt pirmas

Žvelgiau lyg užburta į naujai atsiradusią žymę ant mano dilbio. Bijojau, kad bet kurią akimirką vėl dings visi mano jausmai ir vidinė demonė užvaldys mano protą. Tačiau nors dar jutau geliančią krūtinę po paskutinio sugrįžimo į savo būseną, nieko naujo nenutiko.

-Ji jau čia,- pratarė Alastoras staiga pakeldamas galvą ir suraukdamas kaktą.

Pažiūrėjau į jį lėtai nuleisdama ranką.

Tą momentą ir aš ją pajutau. Luzabelę. Ji atsekė mane iki Pragaro. Tikriausiai Goleda buvo pasiruošusi atsarginiam planui, jei iškart nenužudyčiau Alastoro.

-Juodoji knyga,- staiga dingtelėjo mano galvoje.- Kaip man ja pasinaudoti, kad sunaikinčiau Luzabelę?

-Pagaliau susirinko visa demoniškoji šeima,- išgirdau prabylant savo sielos dvynę.

Skubiai išsitraukiau knygą iš kuprinės, bet vos tik spėjau suimti ją į savo rankas, Alastoras pro pat mane paleido didžiulį raudonos ugnies sūkurį. Pragaro ugnies liežuviai, rodos, net palietė mano veidą, tačiau nieko nepajutau. Tik vėl tą pačią kūną užliejančią šilumą, kuri atrodė be galo artima.

Kai atsisukau, Luzabelė buvo pavirtusi į juodą masę, kuri lėtai formavosi į žmogų. Rodos, Pragaro valdovo galia šiek tiek paveikė mano sielos dvynę, bet ne mane.

Pasukau galvą į Alastorą. Jis buvo suraukęs antakius ir kiek susikūprinęs, bet netrukus išsitiesė.

-Kalaina, Juodoji knyga tau neduos atsakymo, kaip sunaikinti Luzabelę, tik papildomos galios. Susidoroti su sielos dvyne turėsi pati. Ne be reikalo ji yra dalis tavęs, o su savo demoniškąja puse jau turėjai galimybę kovoti ir laimėti.

Nemirksėdama žiūrėjau į jį.

-Tai viskas? Kodėl visi man sako, kad turiu tai daryti, bet aš nežinau, kaip.

-Tu esi mano dukra,- kilstelėjo lūpų kamputį Alastoras. Jis žengtelėjo atgal. Už manęs Luzabelė pamažu grįžo į žmogišką formą.- Išrinktoji, kuri sutrukdys apokalipsei. Pasikliauk savo žmogiškumu ir viskas bus gerai. Tačiau taip pat nebijok savo vidinės demonės. Tai yra dalis tikrosios tavęs.

Tai pasakęs Alastoras pradingo tamsoje. Spoksojau į tuščią vietą. Mano širdis dunksėjo tarsi užstrigusi gerklėje. Tėvo pamokymai buvo visiškai neaiškūs. Tai man nedavė jokio atsakymo. Ir vėl likau viena tvarkytis su savo problemomis.

Vos tik atsisukau susidūriau su raudonomis Luzabelės akimis. Ji buvo iššiepusi dantis, ir man nespėjus atsilošti pačiupo už kaklo. Išmečiau iš rankų Juodąją knygą, kad galėčiau nusiplėšti nuo kaklo Luzabelės rankas. Ji pakėlė mane nuo žemės. Pradėjau mosikuoti kojomis, man trūko oro. Tuomet staiga ji nutrenkė mane tolyn.

Nusiritau grindimis ant pilvo. Sukosėjau norėdama numalšinti gerklės perštėjimą. Kai deguonis išsivaikščiojo po kūną, atsimerkiau ir pakėlusi galvą pažiūrėjau, kur nukrito knyga. Ji buvo už Luzabelės, kuri jau artėjo link manęs.

-Nereikėjo paleisti Alastoro,- prabilo ji.

-Tai ką, dabar mane nužudysi?- sukrenkščiau. Atsistūmiau delnais į grindis ir pradėjau keltis.- Juk tave sukūrė Goleda, ar ne? Tikriausiai taip pat jos įkalbėtas Parisas iššaukė mano demoniškumą. Ko ji siekia susidėdama su Azazeliu? Juk ji kerėtoja, kaip ji gali išduoti savo padermę ir paisyti pranašystės.

-Galvok, Kala,- išsišiepė Luzabelė.- Azazelis kitoks nei jo brolis. Jis nori tapti Pragaro ir Žemės valdovu, tad gali padaryti bet ką. Nužudyti savo brolį ir įtikinti kerėtoją jam padėti. Tuo tarpu tu esi ginklas galintis nužudyti Alastorą. Žinoma, kadangi sudvejojai, aš tau padėsiu ir mudvi visgi turėsime susijungti.