Demono dukra

Trisdešimt penktas

/Tai nebuvo paprasto demono galia, kurią Kala atlaikė. Liutoras galėjo ją laisvai nužudyti sunaikinant jos sielą. Kala niekada nebegalėtų prisikelti. Ji tiesiog išnyktų.

Tačiau ji tikėjo Liutoru. Ir Išrinktasis ją paleido.

Visgi to galėjo neužtekti. Kala buvo per stipriai sužeista. Zakarijas jautė, kaip silpsta jos siela. Net vidinis demonas nepajėgė jos apsaugoti.

Zakarijas norėjo užkirsti tam kelią, jis viską matė, tačiau iš paskutiniųjų laikėsi, kad nepultų gelbėti Kalos. Jis negalėjo kištis į Išrinktųjų kovą. Ne todėl, kad Kala nebūtų to norėjusi. Šešėlio galimybės ribotos. Jis privalėjo saugoti Kalą, bet tai buvo vienintelė išimtis, kai pusdemonės neįmanoma išgelbėti. Pagal Pragaro taisykles jis turėjo jai leisti mirti.

Zakarijas stovėjo erdvioje menėje, kurios kraštuose vyravo tamsa, tad nebuvo galima suprasti, kokio dydžio iš tiesų Skaistykla. Priekyje stovėjo didingas kaulų sostas, tačiau jis buvo tuščias.

-Ką čia veiki, Šešėli?

Balsas nuskambėjo per visą menę lyg dūžtantis krištolas. Netrukus priešais Zakariją atsirado Hada. Jos spinduliavimas privertė vaikiną prisimerkti ir pakreipti galvą žemyn. Skaistyklos valdovė žvelgė į jį tamsiai mėlynomis akimis be jokio vyzdžio. Nors jos veidas tarsi išskaptuotas akmenyje, buvo galima suprasti, kad ji nepatenkinta šiuo ramybės drumstėju.

-Kala miršta,- pasakė Zakarijas pagaliau pakeldamas akis į ją ir išlaikydamas žvilgsnį.- Jos siela pažeista. Jai reikia tavo pagalbos.

Hada pažvelgė į Kalą ant jo rankų. Jos žaizdos kraujavo ir negijo, tačiau moteris matė ne tik tai. Skaisti žmogiška siela virpėjo it bailus žvėrelis.

-Tai ne mano reikalas,- atkirto Hada.- Jeigu ji pralaimėjo Išrinktųjų kovoje, vadinasi, jai laikas mirti.

-Kala nepralaimėjo,- tuoj pat paneigė Zakarijas. Jo balsas kiek pakilo.- Kovo neįvyko, ji nusprendė ne kovoti, o apsaugoti savo pusbrolį. Jei tau nerūpi, kad ji tavo anūkė, bent jau padaryk tai dėl savo sūnaus Alastoro.

Hada primerkė akis. Kai ją išdavė Liuciferis ir ištrėmė į Skaistyklą, ji nutraukė visus ryšius su savo vaikais. Todėl ji nejautė jokio rūpesčio Kalai. Senesnė už pasaulį Hada rūpinosi tik savimi ir Skaistykla. Tačiau dabar žiūrėdama į merdėjančią merginą, suvokė, kad ši Išrinktoji darė tai, ko Hada niekada nesugebėjo padaryti. Ji priešinosi jau nulemtam likimui.

Skaistyklos valdovė pasisuko į kairę pusę. Netrukus priešais ją susiformavo baltos durys. Jos prasivėrė, o Hada pažvelgė į Zakariją duodama ženklą užeiti vidun.

Hados sukurtoje erdvėje buvo tamsus kambarys su lova ir keliomis sofomis. Sienos vyšninės, o grindys išpuoštos raštuotu kilimu. Viduje buvo ir židinys, kuris tuoj užsidegė, kai tik Hada įėjo.

-Negaliu gydyti žmogaus. Kerėtojai tai geriau sugeba. Tad manimi nereikėtų pasikliauti.

-Kala pusdemonė,- atsakė Zakarijas paguldydamas ją ant baltai paklotos lovos. Mergina suaimanavo pasukdama galvą, bet neatsimerkė.- Be to, tu jos senelė. Turi ryšį su ja.

Hada žvelgė iš aukšto į sužeistą būtybę. Kala buvo panaši į Alastorą. Juodi plaukai, aštrūs veido bruožai. Tačiau Skaistyklos valdovė jautė jos žmogiškumą. Jos kitą dalį iš motinos pusės. Galbūt todėl Hada negalėjo suvokti, kad Kala yra jos palikuonė.

Moteris iškėlė rankas pasukdama delnus viršun. Pilkos suknelės plačios rankovės nuslydo atidengdamos dilbius. Zakarijas kiek atsitraukė prisimerkdamas. Hados rankos pradėjo švytėti. Jis nė nenumanė, kokią galią turi Skaistyklos valdovė. Ji kadaise valdė Požemių karalystę. Gyvavo anksčiau nei Liuciferis. O šis ją taip įskaudino, kad Hada nebegalėjo pasipriešinti ir leido amžinybę Skaistykloje. Tačiau ji buvo tikrai galingesnė už Liuciferį - Pragaro kūrėją. Ji galėtų nutraukti pranašystę ir susigrąžinti Pragarą.