Demono dukra

Ketvirtas

Buvau išplaukusi, kol Solianas mane kažkur tempėsi. Demonai mano gyvenime buvo įprastas dalykas. Sutikau beveik visus, net ir vampyrą esu mačiusi. Tačiau nesuvokiau, kaip gali egzistuoti sielos sesuo - mano demoniškoji versija. Apie tai nerašė jokioje kerėtojų knygoje, kurią perskaičiau.

Galiausiai priėjome kažkokią kavinę, kuri dirbo iki vidurnakčio. Blausioje šviesoje apšviesta patalpa atrodė be galo raminančiai. Čia sėdėjo vos keletas žmonių. Dvi porelės ir keli studentai ar moksleiviai su namų darbų užduotimis.

-Štai,- Solianas pametė man prieš akis meniu vos tik atsisėdome prie vidurinio stalelio.- Rinkis ką nori.

Atsargiai paėmiau netikra oda aptrauktą meniu ir pradėjau rinktis. Deja, nors ir galėjau suvalgyti bet ką, negalėjau pamiršti to, kas neseniai įvyko.

-Ji buvo pasiųsta Alastoro. Ją sukūrė Šėtonas, kad paveiktų mane,- kalbėjau, nepakeldama akių nuo meniu.

-Abejoju, ar tik tam, kad tave išgąsdintų,- mąsliai ištarė Solianas. Žvilgtelėjau į jį neramiu žvilgsniu. Vaikinas to nepastebėjo, nes pats buvo nuleidęs akis į meniu.- Dabar nesijaudink, tu saugi, kol esi su manimi.

-Žinoma,- tarstelėjau ir pakreipiau lūpas. Šis vaikinas amžinai mane gelbėdavo ir traukdavo iš bėdų. Į kurias jis irgi papuldavo per mane.

-Sveikas, Solianai.

Net nepastebėjau, kaip prie mūsų prisistatė jaunutė padavėja. Ji šypsojosi tarsi skleisdama saulės spindulius ir spoksojo į Solianą.

-Sveika, Sabrina,- pasisveikino vaikinas. Jis nejaukiai įsitempė lyg būtų užkluptas nepatogioje situacijoje.

-Nemaniau, kad mėgsti taip vėlai valgyti,- draugiškai tarė mergina. Negalėjau atsižiūrėti, ji tiesiog spinduliavo gerumu ir tai mane ramino. Kadangi pati buvau tamsi lyg naktis Ir dar Šėtono Išrinktoji.

-Atsivedžiau draugę. Kalą,- pasakė ir pridūrė Solianas aiškiai nenorėdamas pradėti pokalbio.- Ji ką tik grįžo iš po ilgos kelionės.

Sabrina pažiūrėjo į mane. Ji pasimetusi nusišypsojo. Tikriausiai nesitikėjo išvysti Solianą su kita mergina.

-Tada tuoj išpildysiu jūsų užsakymą,- pajuokavo mergina ir užsirašė, ką padiktavome.

-Ji, ką? Tavo mergina?- iš nuostabos pakeldama antakius paklausiau vos tik Sabrina nuėjo.

-Dievaži, ne,- sumurmėjo nelabai patenkintas šiuo faktu Solianas. Tiesą sakant laukiau, kol jis išraus.

-Bet ji norėtų būti,- pasalūniškai šyptelėjau ir nesusilaikiusi prunkštelėjau. Vaikinas dėbtelėjo į mane. Eilinį sykį jis laikė mane mažvaike.- Ak, tik nereikia,- pavarčiau akis.- Juk žinai, kad demonai turi šeštąjį jausmą. Sabrina visiška romantikė, o tu ją tiesiog trauki. Jaučiu tai kuo puikiausiai.

Solianas pažiūrėjo į mane piktai susiraukdamas. Vaikinas dažnai taip darydavo, kai pradėdavau jį erzinti. Na, o tai būdavo praktiškai visada.

-Gerai, tu greičiau valgyk,- pakeitė pokalbį jis.- Nes turime ir kitų darbų. Pavyzdžiui, išsiaiškinti ko siekia Alastoras sukurdamas tą demonę.

Linktelėjau suspaudusi lūpas ir pasiruošusi susikaupti, tačiau vos tik užuodžiau makaronų apkepą pamečiau tas mintis ir gavusi savo maistą įnikau jį.

Kol pasigardžiuodama valgiau, Solianas tuo metu kažką naršė savo telefone. Jis buvo susikaupęs ir tai reiškė, jog negaliu jo trukdyti, bet neiškentusi vis tiek prabilau.

-Solianai, - kreipiausi į jį, tačiau vaikinas nepakėlė galvos.- Ačiū.

Išgirdęs šį rečiausiai mano vartojamą žodį, vaikinas pažiūrėjo į mane.

-Žinau, kad labai tau įgrisau su šiom visom nesąmonės, bet noriu pasakyti, kad tu siaubingai daug man padėjai. Liksiu skolingą tau visą amžinybę. Ir jeigu Kerėtojų bendruomenė tave stebi, tikrai nenoriu tau pridaryti daugiau bėdų, todėl susirasiu kitą vietą.

Baigdama savo kalbą nusišypsodama pakėliau vieną lūpų kamputį. Nelabai mokėjau reikšti tokius jausmus ir visai ne dėl to, kad buvau pusiau demonė. Tiesiog mano neįprastas gyvenimas privertė mane visa tai slėpti.

Solianas žvelgė į mane iš padilbų tuo savo nepatenkintu žvilgsniu. Jaučiau tvyrančią įtampą, bet tada vaikinas galiausiai atsiduso.

-Gali likti pas mane,- tarė jis vėl nuleisdamas akis.- Nemanau, kad kas nors mane tikrins.

-Tada puiku,- išsišiepiau. Dievaži, norėjau dabar jį stipriai apkabinti ir niekada nepaleisti.- Ta proga galiu pranešti, kad aš visiškai soti. Nulėksiu tik į šventą vietą ir galėsime keliauti. Beje, ar kartais neturi kokių man tinkamų rūbų?

-Kala, nusipirksi tu tuos drabužius,- suburbėjo Solianas.

-Gerai,- linktelėjau ir jau ketinau stotis, bet pasilenkiau arčiau vaikino pažiūrėdama į jo telefono ekraną.- Radai ką nors? Kas ta sielos sesuo?

-Eik,- patraukė nuo manęs telefoną Solianas.- Namuose surasiu daugiau informacijos. Galėsi prisidėti ir tu.

-Gerai,- dar kartą linktelėjau ir šyptelėjau. Nežinau, kodėl jaučiausi tarsi mano gyvenimas būtų pagerėjęs, bet šiuo momentu aš nuoširdžiai džiaugiausi.

Atlikusi tualete visus reikalus, su ta pačia gera nuotaika nuėjau link Soliano. Pasisukusi iš už kampo, visai netikėtai vos nesusidūriau su kažkokiu praeiviu. Jau ketinau atsiprašyti, bet pajutusi šiurpulį per savo odą, šoktelėjau atgal. Tingia poza priešais mane stovėjo tikrų tikriausias demonas. Vaikinas atrodė kažkur dvidešimties, gal net vyresnis. Jis buvo latropas - pavidalų keitėjas. Atpažinau jį iš akių. Visų latropų akys ryškesnėje šviesoje atsispindėdavo vaivorykštės spalvomis.

-Nebijok taip manęs,- prabilo jis nusikvatodamas. Vaikinas susikišo rankas į juodų džinsų kišenes. Jis atrodė be galo patrauklus, ir, spėju, kad tai buvo jo tikrasis pavidalas - aukštas ir lieknas brunetas. Bent jau kiek esu pastebėjusi latropai paprastai didžiuojasi savo įgimtu grožiu. Tačiau tuo pačiu nuo jo sklido ir grėsmė, kuri vertė mane gūžtis lyg bejėgį padarėlį.- Mano vardas Parisas.

Žiūrėjau į jį garsiai šnopuodama. Vardo pasisakymas man dar nieko nereiškė. Deja, su demonais nebuvau nusiteikusi draugiškai. Kiek atsimenu, jie visi siekė pristatyti mane Alastorui, o kai kurie netgi nužudyti ir įkalinti mano sielą. Tai tikriausiai pats baisiausias dalykas, kurį girdėjau.

-Ak, Kala, Kala,- palingavo galvą demonas ir kreivai šyptelėjo.- Ta pati persigandusi pusiau demonė, kuri visą savo gyvenimą slapstosi. Geriau imtum pavyzdį iš manęs. Alastoras man ne šeimininkas. Gyvenu savo atskirą gyvenimą negirdėdamas jo įsakymų. Nejau nenorėtum tokio gyvenimo ir tu?

Vis dar tylėjau ir žvelgiau į jį nepatikliu žvilgsniu, tačiau vaikino žavesio kerai tiesiog vertė mano širdį alpti. Visgi pajėgiau susikaupti ir šiek tiek suspaudžiau delnus. Mano pirštuose jau spragsėjo menkos kibirkštys. Su tokiu demonu nepakovočiau, bet bent jau galėčiau gauti laiko pabėgimui.

-Gerai,- atsiduso Parisas ir išsitiesė kišenėse tebelaikydamas rankas.- Tiesiog noriu, kad suprastum, jog aš nepriklausau nė vienai pusei. Tu laužai standartus draugaudama su tuo kerėtoju, o aš laužau savaip. Patikėk, aš tau galiu būti naudingas. Pakankamai daug laiko prastovėjau pragare šalia Šėtono, kad žinočiau jo visus planus. Tačiau atėjo laikas kitokiai apokalipsei. Pragaras greitai užšals.

Pasakęs paskutinį sakinį, latropo akys paslaptingai žybtelėjo, o kai jis pasisuko į šviesą, akimirką jos sužibėjo vaivorykštės spalvomis. Netrukus Parisas pasitraukė ir dingo iš mano akiračio. Pagaliau galėdama atpalaiduoti savo raumenis, atsipūčiau. Seniai teko pabūti tokioje situacijoje. Nors, tiesą sakant, niekada gyvenime nesu girdėjusi, jog koks nors demonas nepaklustų pačiam Pragaro valdovui ir gyventų įprastą gyvenimą tarp žmonių. Tai buvo tiesiog nelogiška. Ir tai visiškai sumaišė mano mintis. Demonais negalima pasitikėti, tačiau šis latropas sukėlė mano susidomėjimą.