Blogio sala

7 epizodas

Sakalas buvo įsikūręs laikrodžių ir elektros prekių parduotuvėje. Iš pradžių pamaniau, kad jis šios parduotuvės savininkas, tačiau Sakalas čia apsigyveno tik laikinai. Mat jo būstinė šiuo metu atakuota zombių.

-Ten paliko visa mano įranga, velniai rautų,- nusispjovė jis ant žemės.- Gerai, kad pas Džonsą radau ginklų, o tai nebūčiau išsigelbėjęs. Ir judviem reikėtų įsigyti, jei jau sumanėt pasivaikščioti paviršiuje.

Alkatrase metalo gamykloje buvo liejamos kulkos, kurias gabendavo iš salos į Išorę, o ginklus turėjo tik prižiūrėtojai, kurie buvo paskirti Išorės palaikyti tvarką. Šios parduotuvės savininkas Džonsas tikriausiai buvo susiveikęs ginklų, kad jaustųsi saugesnis.

-Mums reikia grįžti į slėptuvę,- pratarė Hemas pažvelgęs pro langą. Saulė jau leidosi.

-Nespėsit, vaikai,- papurtė galvą Sakalas. Jis atsisėdo ant apiplyšusio minkštasuolio ir vėl užsirūkė.- Galit pasilikti čia. Bus saugiau nei lauke.

Mudu su Hemu persimetėm žvilgsniais. Rodos, kitos išeities neturėjome.

Naktys Alkatrase paprastai šaltos, o šioje patalpoje nebuvo šildymo. Apglėbiau save rankomis. Vilkėjau tik ploną džemperį su kapišonu. Nepagalvojau įsimesti šilto megztinio ar bent apkloto.

Hemas ir aš pasimetę kuprines atsisėdome už prekystalio. Akies krašteliu pažvelgiau į Sakalą. Jo pilkos akys buvo įsmeigtos į langą, už kurio vyravo tamsa, o rankose jis tvirtai laikė šautuvą. Svarsčiau, ar jis taip miega ar tiesiog yra susikaupęs.

Nejučia pajutau, kad nuovargis nusėdo mano kūną. Juk beveik savaitę pratūnojau ankštoje slėptuvėje, mažai judėjau, tad ši diena mane išsekino. Atrėmiau nugarą į spintelę, priešais Hemą ir apglėbiau prie krūtinės pritrauktas kojas.

Mano akys buvo plačiai atmerktos. Žiūrėjau į tamsą. Abejojau, ar ši vieta yra saugi, bet bent jau Sakalas mus saugojo kaip sarginis šuo.

Hemas irgi nemiegojo. Mačiau, kaip jis atrėmęs galvą į prekystalį, spokso į vieną tašką. Tikriausiai kažką mąsto. Sunku nusakyti. Hemas visada atrodė tvirtas ir ryžtingas. Turėjo didelę šeimą, kuria reikėjo rūpintis. Visgi jis pyko ant savo sesers, kad ši pabėgo nieko jam nepasakiusi. Paliko jį vieną būti visų ramsčiu.

Naktis buvo pernelyg tyli. Net keista. Užsimerkiau norėdama bent akis pailsinti. Atrodė, kad aš savo namuose ir miegu savo patogioje lovoje. Jokių zombių, jokių sirenų, jokių pavojų.

Tikriausiai jau buvau užsnūdusi, kai krūptelėjau išgirdusi kažkokį krebždėjimą. Įsitempiau ir išplėčiau akis.

Jau pamaniau, kad man pasivaideno, bet krebždėjimas nesiliovė. Kažkas norėjo įeiti į parduotuvę, tad braižė duris.

Staiga Hemas uždėjo man ranką ant kojos duodamas ženklą, kad nejudėčiau. Jis irgi girdėjo, kaip kažkas braunasi. Tuomet vaikinas linktelėjo man ir pradėjo stotis. Sugriebdama kuprinės petnešą padariau tą patį.

-Čionai,- sušnypštė Sakalas. Jis kvietė eiti paskui jį.

Įėjome į parduotuvės sandėlį. Jis tučtuojau užrėmė duris neveikiančiu nedideliu šaldytuvu.

-Štai. Kulkų be reikalo nenaudokit,- patarė Sakalas įduodamas Hemui pistoletą. Jis ir mano norėjo duoti tokį patį, tačiau Hemas jį sustabdė.

-Jai nereikia.

Pakėliau antakius. Nenorėjau veltis į ginčus, bet man nepatiko, kad Hemas mane laiko silpna.

-Nevaidink didvyrio, vaikine,- nukirto Sakalas ir įdavė man kirvį, kuris puikiausiai tilpo į kuprinę.- Ji pati turės apsiginti.

Pajutau, kaip mano širdis pradėjo tvinksėti sparčiau. Netrukus pasigirdo urzgimas ir bildesys į sandėlio duris. Pabaisos jau buvo įsiveržusios į parduotuvę.

-Bėkit,- paragino Sakalas ir užsitaisė savo medžioklinį šautuvą.- Jų daugiau nei mūsų. Bėkit! Ko laukiat?!

Kad ir kaip nesinorėjo palikti vyro vieno - jokių šansų, kad jis išgyvens - visgi turėjome sprukti iš čia. Išbėgę pro galines duris, pasileidome laukais. Mano širdis mušė kaip patrakusi, kvėpavau dusdama. Girdėjau zombių, bėgančių mums iš paskos, urzgimą. Ilgos žolės vėlėsi po kojomis, trukdė bėgti. Iš visų jėgų tramdžiau norą sustoti ir pailsėti. Bėgau paskui Hemą kvėpuodama pro burną. Trūko oro. Mano plaučiai traukėsi. Meldžiau, kad tik neprasidėtų priepuolis. Akyse temo. Jau beveik nebemačiau, kur bėgti, kai pajutau Hemo ranką. Jis paėmė manąją ir tempė mane paskui.

Laukai baigėsi. Išlindome prie kažkokios senos fermos. Rodos, zombiai pametė mus, tad pasilenkusi ir įsitvėrusi į šlaunis bandžiau sulyginti kvėpavimą.

-Kur mes?- dusdama paklausiau. Nutirpusios kojos linko.- Nesu čia dar buvusi.

Tikrai, ši vieta atrodė nepažįstama. Alkatraso gyventojai negali palikti salos, tačiau, manau, daugelis net pačios salos nėra išvaikščioję. Tad man tai atrodė tarsi kitas pasaulis.

-Mes netoli kitos salos pusės,- tyliai, lyg sakytų sau, pratarė Hemas. Jis dairėsi aplinkui.

-Vadinasi šansų grįžti į slėptuvę nebėra.

Hemas nelaukęs manęs nuėjo link pastato.

-Palauk.- Prisivijau jį.- Tai dabar pyksti ant manęs?

-Aš taip nesakau,- paprieštaravo Hemas.

-Bet galvoji.

Vaikinas sustojo prie durų, ant kurių buvo užkabintos užuolaidos.

-Tu tik paprasčiausiai...- Hemas ieškojo tinkamo žodžio.- ...užsispyrusi. Jeigu būtum paklausiusi manęs...

-To nebūtų buvę?- užbaigiau. - O kas būtų buvę, Hemai? A? Kas? Geriau numirti iš bado slėptuvėje, matant kaip kankinasi tavo artimieji?

-Dabar jie mirs nežinodami, kur mes,- šaltai ištarė vaikinas.

Šie žodžiai tarsi adatos susmigo man į širdį. Mano pyktis kaip mat išgaravo. Pagaliau pradėjau justi kaltę ir suvokti, kad daugiau niekada nebeišvysiu savo mamos ir Džo.

Hemas spyrė į duris ir šios lengvai atsidarė.

-Čia tuščia. Gali išsirinkti sau lovą,- bejausmiai pasakė Hemas ir įėjęs į vidų patraukė viršun.

Sustojau svetainėje. Numečiau kuprinę ant grindų lyg nebegalėdama jos išlaikyti. Galiausiai atsisėdau ant ilgos sofos. Pasijutau lengvesnė. Susiradau ant grindų numestą kažkokį uždangalą ir įsisiautusi į jį atsiguliau. Netrukus miegas užvaldė mano blaivų protą.