Blogio sala

21 epizodas

Žibintuvėlio mums ilgai nereikėjo. Radome jungiklį, kurį nuspaudus išsižiebė blanki šviesa. Seniai nenaudotos lempos pavojingai blykčiojo keldamos baimę, kad bet kurią akimirką mus vėl gali užgožti tamsa.

-Čia ir yra tas požeminis kalėjimas,- tyliai ištarė Hemas.

Išpūčiau pro burną baltus garus, nors man visai nebuvo šalta, tačiau suvokimas, kad šis požeminis kalėjimas yra zombių buveinė, privertė mane sustingti. Mano kūnas tarsi apsitraukė plonyčiu ledu. Išsigandusi suskatau pajudinti rankas ir, mano laimei, man tai pavyko.

-Čia gimė Blogis,- pasakiau balsu, nors galvojau, kad tai nuskambėjo mano mintyse.

Ne tik man pašiurpo oda nuo šių žodžių. Hemas pažvelgė į mane tarsi būtų išvydęs vaiduoklį.

Kalėjimo kameros buvo tuščios. Iš jų sklido nemalonus kvapas, buvo primėtyta kaulų, tačiau ten nebuvo nė gyvos dvasios. Beveik kiekvieną kamerą nužvelgiau išplėstomis akimis lyg taip būtų lengviau įmatyti.

-Reikia išeiti iš čia,- pasakiau atsisukusi į Hemą.- Mano kojomis jau slenka šaltis.

Tai buvo tarsi ženklas. Pažeme kylantis šaltis ir garai iš burnos rodė, kad JIS kažkur netoliese.

"Jei Blogis negali jų pasiimti, tegu ateina patys" - prisiminiau Vinso žodžius. Požemyje mes nebesame atsparūs prakeiksmui, kad ir ką tai bereikštų.

-Keite?- nustebęs staiga prabilo Hemas.

Pasekiau jo žvilgsniu ir išvydau mažą mergaitę. Mergaitę, kuri buvo visai kitokia nei atrodė.

-Keitė?- atkartojo ji.- Jos vaikiškas balsas užgniaužė man kvapą.- Ak, šito vardo labai norėjo mano mamytė. Labai ją mylėjau, tačiau ji pirmoji sužinojo, kas aš iš tiesų. Gaila, kas viskas įvyko per greitai.

Mergaitė nekaltai nusišypsojo. Jos akys lėtai sutiko manąsias.

-Dink iš čia,- iškošiau pro sukąstus dantis. Laikiausi kiek galėdama, tačiau šaltis pavojingai laižė mano kojas.

- Kaip tu negražiai kalbi,- palingavo galvą Keitė.- Judu vieninteliai, kurių negaliu priversti klausyti manęs.- Mergaitės balsas buvo apsimestinai nuliūdęs. Staiga ji savo akis įbedė į Hemą.- Tu, Hemai, esi labai tvirtas. Buvo mano kelyje pasitaikę tokių, bet tu tiesiog ypatingas. Absoliučiai manęs nesiklausai, neįsileidi manęs. Gerbiu tave, Hemai, nors tai man nėra kliūtis,- Keitė nusišypsojo. Ji sudėjo rankas už nugaros ir pasuko galvą į mane.- Tačiau Ešė... Tu mano mėgstamiausia. Galėjau įlįsti į tavo galvą niekieno netrukdoma.- Mergaitė iš lėto dėjo žingsnius link mūsų.- Joje radau daug įdomių dalykų. Tavo skausmas mane traukė, todėl galėjau tave paveikti. Visgi visada kiaurai mane permatydavai. Nepasitikėjai manimi, nors rodžiau tau visą tiesą.

Staiga Keitė sustojo. Jos veidas pabalo dar labiau nei buvo, o akys pasruvo juodu krauju.

-Vis tiek tave palaušiu, Eše. O tada viskas bus mano valioje,- tai jau buvo nebe mažos mergaitės balsas.- Džiaugeisi sutikusi savo šeimą, tačiau tai tebuvo tavo vaizduotė. Jie mirę. Tu matei juos mirusius.

Žengiau atatupsta. Staiga karštis pradėjo smaugti mane.

- Paleisk, bjaurybe...

Stengiausi nusikrapštyti nematomą ranką sau nuo kaklo, tačiau niekaip nepavyko. Mintyse šaukiausi Hemo, bet, rodos, tai buvo mano pačios vidinė kova.

Nebegalėdama kentėti parklupau ant šaltų cementinių grindų ir suklykiau ne savu balsu. Akimirksniu viskas liovėsi. Karštis atslūgo nuo mano kaklo. Girdėjau tik savo širdies plakimą tarsi aidą savo ausyse ir traškančią elektros lemputę.

Požeminiame kalėjime buvau viena. Tebesmirdėjo pelėsiais.

-Eše, mano dukrele.

Globėjiškas balsas privertė sustingti mane. Tvirtai atsistojau ant kojų. Kalėjimo gale stovėjo man pažįstama žmogysta, tačiau niekaip negalėjau įmatyti veido. Tik artumo jausmas mane palietė.

-Eše, čia aš.

Netikėtai balsas pasigirdo man už nugaros. Staigiai atsisukau. Priešais mane stovėjo mano tėvas. Sveikas, nesužalotas, tik tos pačios raukšlės aplink akis, išsipešiojusi barzda ir kreiva šypsena tarsi sakanti, kad viskas baigta.

Tačiau jis atrodė kitaip. Visada maniau, kad paskutinis prisiminimas bus jo kruvinas veidas, tačiau kai vėl išvydau savo tėvą parduotuvėje, šiek tiek apsvaigusi nuo alkoholio, mano atmintyje iškilo senasis, tikrasis jo atvaizdas. Toks, kurį nuolat regėjau vaikystėje.

-Tu ne mano tėvas,- bejausmiai ištariau.

Jis iš lėto artinosi link manęs, išskėtęs rankas tarsi norėdamas, kad pulčiau jam į glėbį. Bet tada žmogysta sustojo ir nuleido akis. Atrodė įskaudinta.

-Bet tu gali tuo patikėti,- pašnibždomis ištarė vyras, apsimetantis mano tėvu.- Eše, jeigu eisi su manimi galėsi sutikti juos visus. Kad tu žinotum, kaip mes tavęs pasiilgome.

-Mano tėvas miręs, o mama ir Džo tebėra gyvi,- tariau su kartėliu. Širdį užspaudė slėgimas, tačiau man užteko tvirtai tikėti, kad sutiksiu savo artimuosius sveikus. Blogybė visada melavo.

-Mes visi mirę,- pasakę žmogysta bandydama man įsiteikti.- Sala griūva, o prakeiksmas bus nutrauktas galutinai, kai išeisi su manimi.

-Tai Vinso prakeiksmas, ne mano. Be to, nepaliksiu Hemo. Jis manęs nepaliko. Niekada.

Pradėjau justi žmogystos suirzimą. Kad ir kiek jos bruožai atspindėjo mano tėvą, tai tikrai nebuvo jis. Nuo šio sklido nemalonus šaltis.

-Hemas irgi išeis. Su savo šeima, kuri jo laukia.- Žmogysta vėl išskėtė rankas.- Nagi, apkabink savo tėvą.

Papurčiau galvą ir atsitraukiau per žingsnį.

-Myliu tik savo tikrą tėvą, kuris niekada neleistų man pasiduoti tau.

Žmogystai tai nepatiko. Jos veidas persikreipė ir staiga vietoj jos išvydau Keitę. Už jos stovėjo Hemas. Jis iš nerimo buvo susiraukęs ir žiūrėjo į mane.

-Su tavimi neįdomu,- patempė apatinę lūpą Keitė.

-Palik ją ramybėje, velnio išpera,- garsiai tarė Hemas. Keitė atsisuko į jį.- Esi per silpna, kad susidorotum su mumis. Tik vilkini laiką, bet nežinai, ko imtis.

Nemačiau mergaitės veido, tačiau pastebėjau, kaip jos rankų pirštai sutrūkčiojo. Netrukus ji nusijuokė tyliai tarsi Hemas bandytų ją prajuokinti.

-Tai ji silpna,- mostelėjo ranka į mane.- Su ja galiu susidoroti kitokiu būdu. Aš čia galingiausia, valdau padėtį. O tau, Hemai, turiu siurprizą. Tikiuosi patiks.

Keitė užvertė galvą į viršų. Iš jos burnos pasigirdo negarsus gargaliavimas.

Blogis valdė salą. Viskas pakluso jam.

Žemė po mūsų kojomis sudrebėjo. Sukaukė sirena. Sirena, kuri sukviesdavo zombius atgal į požemius.

Užbaigusi tai, Keitė atsisuko į mane. Ji ištiesė delną ir tarsi nematoma jėga nubloškė mane į kitą kalėjimo galą. Pajaučiau, kad nebeišlaikysiu pusiausvyros ir pargriuvau. Pakėliau galvą pažiūrėti, kas čia dedasi, kai staiga storos durys užsidarė su trenksmu. Tapau įkalinta kitame koridoriuje, kuris atrodė lygiai toks pats, kaip ir anas, tik čia buvau vienui viena ir užrakinta. O Hemas tuo metu bandė išsigelbėti nuo zombių.