Blogio sala

9 epizodas

Kai pramerkiau akis, saulė jau buvo patekėjusi. Jos spinduliai sklido pro langą ir apšvietė visą kambarį.

Atsibudau minkštoje lovoje. Sumišusi pradėjau sukiotis lyg kažko ieškodama.

-Pernešiau tave, kai užmigai,- paaiškino Hemas. Jis klūpėjo ant grindų ir dėjo į kuprinę peilius. Jie nebuvo virtuviniai, greičiau skirti medžioklei.

Tada prisiminiau, kaip vakar išliejau ašaras ant vaikino peties. Noriu, kad tai išnyktų iš mano atminties.

Neskubėjau lipti iš lovos. Stebėjau užsiėmusį Hemą ir svarsčiau, ar jis vis dar ant manęs pyksta. Tačiau jo rimta veido išraiška parodė, kad greičiausiai dar nepakliuvau į jo mėgstamų žmonių sąrašą.

-Dabar taip,- pradėjo jis, pakėlęs akis į mane.- Jokių kalbų, atsikalbinėjimų ar kitokių netinkamų veiksmų. Darysi tai, ką liepsiu. Klausysi manęs ir neatsikalbinėsi. Vadovausiu aš, supratai?

Hemas nenuleido nuo manęs akių laukdamas mano atsakymo.

-Supratau,- tyliai pratariau.

Baisiai norėjau valgyti, tačiau žinojau, jog mano kuprinėje nieko gero nėra, o ir aplinkui maisto tikrai nerasiu. Pakišau kojas po savimi ir pažiūrėjau į savo rankas. Kažkodėl panagės buvo kruvinos.

-Kas tavo kuprinėje taip dvokia?- paklausė suraukęs antakius Hemas.

Išlipau iš lovos ir paėmusi kuprinę iškračiau ją. Iš jos iškrito trys buteliai vandens ir maišelyje supakuota malta mėsa. Ji ir skleidė nemalonų kvapą.

-Hemai,- kreipiausi staiga į jį. Tebežiūrėjau į pašvinkusią mėsą.- Rodos, žinau, kaip galime iš čia pasprukti nesuvalgyti zombių.

Vaikinas žvelgė į mane tarsi būčiau asmuo, kuriuo negalima pasitikėti.

-Nagi, paklausyk manęs bent vieną kartą,- prašiau jo. Stengiausi išlaikyti žvilgsnį, tačiau Hemo taip lengvai nepaveiksi.- Prisiekiu daugiau niekada nebekišiu savo kvailų idėjų ir klausysiu tavęs, bet bent dabar pasitikėk manimi.

Pastebėjau, kaip Hemo veido bruožai atsileido. Jis buvo pasiruošęs manęs išklausyti.

.

Mėsa tikrai dvokė. Užgniaužusi kvapą ištraukiau puveną iš maišiuko ir atsitraukusi rankoves pradėjau teptis rankas iki pat alkūnių.

-Tikiuosi mums pavyks,- tarė Hemas, darydamas tą patį, ką ir aš.

-Turi pavykti,- mano balsas skambėjo užtikrintai.

Mėsos buvo nedaug, tad galėjome išsitepti tik rankas. Vyliausi, kad šlykštus supuvusios mėsos dvokas nustelbs mūsų žmogišką kvapą.

Kuprines jau buvome užsimetę ant pečių. Mums beliko nusileisti žemyn ir sprukti.

Zombių kol kas niekur nesimatė. Arba jie miegojo, arba buvo sulindę į požemius. Visgi nemanau, kad jie ten grįžta.

Atsargiai perkėliau koją per pravirą langą. Aukščio nebijojau, be to, aukštai čia ir nebuvo, bet kojos vis tiek drebėjo. Virpėdama perkėliau ir antrą koją. Nešvariomis rankomis išpurvinau palangę ir užuolaidas, tačiau koks skirtumas - šeimininkai čia jau nebesugrįš.

Hemas manęs jau laukė apačioje. Jis akylai stebėjo teritoriją.

-Nagi šok,- tyliai paragino mane. Pradėjau dvejoti šiuo sumanymu. Kodėl anksčiau neapgalvojau, kad nušokti iš antro aukšto gali būti taip pavojinga?

Kai jau stovėjau ant stogo atbrailos, įkvėpiau oro į plaučius ir mintyse suskaičiavusi iki trejų nušokau.

Hemas mane sugavo. Abu susverdėjome ir vos neparkritome ant žemės.

Nesitikėjau, kad atsidursiu Hemo glėbyje, tad sutrikusi atsitraukiau nuo jo. Man jau užteko vakarykščio artumo.

Reikėjo eiti. Zombiai išgirdę triukšmą pasirodė iš už namo kampo. Mūsų ausis jau pasiekė gargaliavimas. Visgi jie neskubėjo. Negalėjo užuosti, kas kėlė triukšmą. Supuvusios mėsos kvapas juos klaidino.

Negalėjome ilgiau laukti ir leisti zobiams mus perprasti. Pasileidome bėgti laukais. Vis sustodavome pailsėti ir atsigerti vandens. Karštis užgrobė mano kūną, tad nusivilkau džemperį ir užsirišau jį ant klubų. Aplinkui nebuvo nė vieno medžio, kuris suteiktų mums pavėsį. Saulė mus kaitino, o laukai nesibaigė. Iš tikro niekada nepagalvojau, kad sala gali būti tokia didelė. Ir dabar bėgdama stebėjausi, kiek dar neatrastų, žmogaus nepaliestų vietų čia dar yra.

Pagaliau išvydome mišką. Įėjusi į jį, pajutau vėsą, kuri mane iškart atgaivino. Čia buvo vien tik žaliaskarės eglės. Gėriau į save sakų kvapą. Užverčiau galvą. Pro eglių šakas brovėsi saulės šviesa.

-Žiūrėk.

Atsipeikėjusi pasekiau Hemo žvilgsniu. Priešais stovėjo rastinė trobelė. Tačiau mano žvilgsnis užkliuvo ne tik už jos. Mes buvome prie prieplaukos. Ten, kur atplukdinamos prekės iš Išorės.

Priėję arčiau jūros tolumoje išvydome didžiulius metalinius vartus. Jie buvo sujungti su betonine siena, skiriančia Alkatrasą. Vartai tikriausiai atsiverdavo priplaukus laivui iš Išorės.

-Tai štai kaip pabėgo tavo sesuo,- ištariau mąsliai tebežiūrėdama į vartus. Jau įsivaizdavau, kaip jie aidėdami atsiveria ir į Alkatrasą įplaukia Išorės laivas pilnas maisto ir gryno vandens.

Hemas suraukė kaktą.

-Ji niekam nepasakojo, ką planuoja. Galėjo pasakyti bent man.- Vaikino balse išgirdau panieką.

-Vis dar manai, kad ji gyva?- paklausiau, bet tik per vėlai susivokiau, kaip blogai tai nuskambėjo.

-Nežinau,- sumurmėjo Hemas ir patraukė link trobelės. Nusekiau paskui jį.

Labai vyliausi, kad joje bus vandens, nes ant mano rankų vis dar buvo šlykšti supuvusi mėsa, kuri kėlė man niežulį ir smirdėjo.

Trobelė buvo jauki ir tvarkinga. Tikriausiai šioje teritorijoje dar nebuvo pasirodę zombiai ar žmonės ieškantys saugaus prieglobsčio. Visai kaip mes.

Pamatę kriauklę, staigiai abu pripuolėme prie jos. Atsukusi kraną pirmoji pakišau rankas po tekančiu vandeniu. Leidau nuplauti padvisusią mėsą. Tuoj rankas prikišo ir Hemas. Saulės karščio paveikta mėsa gerokai pridžiuvo, tad taip lengvai nepasidavė. Teko gerokai patrinti odą, kad ši net paraudo.

-Kodėl šypsaisi?- netikėtai paklausė Hemas.

Tik dabar susizgribau, kad mano veide iš tiesų puikuojasi šypsena. Tačiau neleidau jai pradingti.

-Nežinau,- papurčiau galvą.- Gal todėl, jog zombiai mus palaikė puvenomis. Arba, kad pirmą kartą padariau kažką naudingo.

Hemas pasuko galvą į mane. Jis irgi kreivai šyptelėjo.

-Negaliu patikėti, kad tu tikrai šypsaisi.

Mano veide išsiplėtė dar didesnė šypsena. Nusukau galvą jausdama , kad mano skruostai rausta. Ant veido užkrito iš kuodo išsileidę plaukai, tad galėjau šiek tiek pasislėpti.

Nesuprantu, kas man yra. Kodėl iš tikrųjų šypsausi? Argi ne mano širdis buvo pavirtusi į akmenį? Juk jau maniau, kad niekada nieko nebejausiu...

Akies krašteliu pastebėjau, kaip Hemas tiesia ranką link mano veido. Jis nubraukė man plaukus. Akimirką mūsų žvilgsniai susitiko, tačiau greitai nusukau akis. Jausmas, kad tarp mūsų seniai pastatyta siena pradėjo griūti, man atrodė keistas ir nepažįstamas.

Staiga abu krūptelėjome išgirdę kažkokį garsą. Tarsi užtaisomo šautuvo. Ir tada suvokėme, kad trobelėje mes ne vieni.