Demono dukra

Pirmas

Tai buvo neapsakomas būdas mirti.

Stovėjau beginklė, garsiai kvėpuodama seniai nenaudojamame triaukščiame automobilių stovėjimo garaže. Mane turėjo pasitikti didžiulė armija demonų, tačiau kol kas jie nežinojo, jog aš jau čia.

Laukiau jų. Norėjau, kad šie padugnės pamatytų, jog aš nepriklausau jų purvinam klanui. Nuo tada, kai sužinojau, kad aš pusiau demonė, pusiau žmogus, slapsčiausi nuo paties Šėtono ir jo tarnų. O jie visi troško mane sugauti, nes aš buvau Išrinktoji. Knisantis reikalas, bet toks jau buvo mano gyvenimas.

Ir tai, kas manęs dabar laukė, buvo mano pasirinkimas.

Demonas demoną visada atpažindavo, tad ir dabar pajaučiau aplink savo odą ledinį šaltį. Pro visus galimus plyšelius pasklido juoda migla, iš kurios pradėjo formuotis žmogystos. Netrukus mane jau supo koks dešimtis demonų, kurie tik ir laužė galvas pasiruošdami mane pulti. Vaikystėje jų bijojau. Dar ir dabar mano žmogiškoji dalis kartais pasiduoda šiam jausmui. Tačiau šįkart aš nusišypsojau. Jau devyniolika metų mane supo šis prakeiksmas ir šią naktį atėjo metas tai užbaigti.

Demonai nė velnio nenumanė, ką ketinu padaryti. Tai dar labiau mane paskatino imtis mano seniai suplanuotų veiksmų. Norėjau, kad jie žiūrėtų į mano veidą ir žinotų, kad Kala Deiz yra daug galingesnė nei tos velnio išperos.

Suvokiau, kad jau atėjo tinkama proga. Atsitraukiau džemperį ir uždėjau delną ant savo pilvo. Per baltus marškinėlius sunkėsi kraujas. Naudojausi be galo senais ir, be abejo, uždraustais kerais. Mano odoje buvo išraižytas Ablatono ženklas, kuris turėjo visiškai sunaikinti demonus nuo egzistavimo paviršiaus. Žinoma, ir mane.

-Ad mori exstincio,- ištariau kerus ir netrukus pro mano pirštus pradėjo veržtis ryški rausva šviesa. Ji užgožė mane visą, o paskui palietė visus demonus. Girdėjau jų pragariškų sielų kauksmus, kol galiausiai viskas nutilo. Paskutinį kartą skausmas nudiegė mano kūną ir tada aš išnykau pavirsdama pelenais.

***

Trumpas žinynas, kurį turi žinoti visi turintys demono kraujo ar tie, kurie siejami su požeminiu pasauliu.

Pirmas punktas. Visi demonai turi žmogiškus pavidalus, prie kurių prirakintos jų sielos. Yra kelios demonų rūšys: latropai (galintys keisti pavidalus į bet kokį kitą žmogų ar gyvūną), vampyrai (išblyškę, saulės šviesos bijantys demonai, kurie maitinasi žmogaus krauju) ir tiesiog demonai, senais laikais vadinami lespri. Šie buvo patys pirmieji demonai, sėdintys Pragaro valdovo, dar vadinamo Šėtono, arba Alastoro, pašonėje.

Antras punktas. Joks žmogus negalėjo tapti demonu pirmiausia nemiręs ir nesudaręs sutarties su Šėtonu. Be abejo, pats Pragaro valdovas turėjo teisę kurti demonus, kuriems panaudodavo savo neišsenkančias pragariškas sielas.

Trečias punktas...

Sučepsėjau užuodusi pjaunamos žolės kvapą. Kažkur iš tolo girdėjau ir žoliapjovės ūžesį. Ir ne tik tai. Mane supo daugybė garsų, kuriuos iš pradžių buvo sunku atskirti. Tačiau svarbiausia jutau saulės spindulius spiginančius tiesiai man į veidą.

-Mergaite, mergaite?

Šoktelėjau, kai kažkas papurtė mane už peties. Išplėstomis akimis žvelgiau į prie manęs pasilenkusį senuką, nuo kurio dvokė alkoholiu ir supuvusiu maistu.

-Ačiū dievui, tu gyva,- atsiduso jis. Iš drabužių spėjau, kad jis benamis.- Geriau negulėk čia. Policininkai nuveja tokius kaip mes, miegančius parke.

Tarsi nesuprasdama jo kalbos suraukiau antakius. Tada apsidairiau. Aš tikrai miegojau parke ant suoliuko. Aiškiai girdėjau gatve važinėjančius automobilius, pro šalį pralekiančius dviratininkus bei tarp savęs besikalbančius žmones. Viskas buvo normalu.

Bet po galais, kaip aš čia atsidūriau?! Prisimenu tik demonų kauksmus, ryškią baltą šviesą, o paskui bum ir viskas. Štai dabar aš parke, įsitaisiusi ant parko suoliuko kaip kokia benamė.

Susivokusi, jog kažkas ne taip, staigiai pašokau ant kojų. Tebebuvau su tais pačiais drabužiais, juodu džemperiu, baltais švariais marškinėliais ir džinsais. Ir tame pačiame mieste. Tačiau vienas dalykas, kas varė mane iš proto, buvo tas, kad aš neturėjau čia būti. Iš manęs turėjo likti tik pelenai.

Tikriausiai iš šalies aplinkiniams atrodžiau lyg pavartojusi neaiškių medžiagų. Iš ką tik patirto siaubo mano akių vyzdžiai buvo išsiplėtę, šalinausi saulės spindulių lyg koks vampyras ir sunkiai koordinavau savo žingsnius. Puldinėjau į praeivius, o svarbiausia be galo norėjau valgyti. Sustojusi prie greito maisto užkandinės vitrinos įsižiūrėjau į aukštai pakabintą meniu, kuriame vien patiekalų pavadinimai vertė mane seilėtis. Tačiau aš visiškai neturėjau pinigų. Su ta mintimi liežuviu perbraukiau per lūpas. Mano žvilgsnis netikėtai užkliuvo už mano atspindžio virtinoje. Sunkiai save atpažinau, nors atrodžiau visai taip pat kaip paskutinį kartą prieš man surezgant spąstus demonams. Trumpi iki pečių juodi plaukai, juodos beveik su vyzdžiais susiliejusios akys ir vaikiški veido bruožai. Buvau visada tokia liesa, bet dabar atrodžiau lyg būčiau badavusi ilgą laiką. Mano oda buvo praradusi spalvą ir per ją rėžėsi mano smulkūs kaulai. Išsigandusi pačios savęs greitai pasitraukiau nuo užkandinės.

Maniau, jog išprotėsiu. Visiškai nesuvokiau, kas tada nutiko ir kas buvo po to, kai miriau. Juk aš miriau, ar ne?

Nuo tokio galvojimo atrodė, kad mano smegenys tuoj išsilydys. Jaučiausi tarsi nuėjusi kelis tūkstančius kilometrų. Turėjau susirasti saugią vietą, kurioje galėčiau viską apmąstyti, o svarbiausia pailsėti nuo miesto šurmulio. Šiuo metu man to buvo per daug.

Tačiau namo grįžti negalėjau. Nežinia, kas nutiktų, jei mane išvystų mano mama. Jeigu aš iš tikro miriau, nemanau, kad ji labai tikisi išvysti mane prie savo namų slenksčio. Taigi reiškia, jog turėjau tik vieną galimybę. Aplankyti savo seniai pažįstamą kerėtoją.

.

Šešioliktas punktas. Demonams draudžiama užsiiminėti ar praktikuoti magija. Tik Pragaro valdovas jiems suteikia išskirtines galias. Didžiausi demonų priešai yra kerėtojai, kurie naudojasi magija, kad neleistų Alastoro pakalikams kenkti žmonėms. Deja, ne visada viskas pakrypsta reikiame linkme.