Šalčio sūnus 2 ✓

- VIII -

Marius ėjo atidžiai dairydamasis aplinkui. Vaikinas stengėsi įsidėmėti kiekvieną žemės lopinėlį ir kartkartėmis gręžiojosi atgal.

Jo vidų draskė abejonės ir baimė. Kaskart trakštelėjus po kojomis sausai medžio šakai, Mariui širdis apsiversdavo kūliais.

-Kodėl jis turėjo eiti su ta Rosme? - burbėjo vaikinas braudamasis pro brūzgynus.

Dabar, atitolus nuo rūko, matomumas žymiai pagerėjo.

Starkas burbėti ėmė tik po gero pusvalandžio tylos, kai staiga užkliuvo už iš žemės išsikišusio akmens ir krisdamas susibraižė skruostą aštria brūzgyno šaka.

-Ko tau čia būtinai reikėjo išlįsti! - piktai drebęs apsamanojusiam akmeniui, vaikinas ėmė rėpečkiotis iš įdubos ir bandė tvirtai atsistoti ant kojų.

-Dar vienas judesys ir tu - lavonas, - nespėjus išsiplūsti, Marius buvo užkluptas.

Jis lėtai iškėlė rankas ir suvebleno:

-Atleiskit, aš nesiruošiu daryti nieko blogo.

-Man nerūpi, tu įsibrovei į svetimą teritoriją, - griežtas aukštas balsas skambėjo grėsmingai.

-Aš neįsibroviau, su draugais nusprendėme apeiti rūką, mums reikia patekti į Ledinės Liepsnos kraštą, - puolė aiškinti Marius.

-Netikiu įsibrovėlių pasakaitėmis, - pašaipus tonas ir purkštelėjimas staigiai supykdino Marių. Jis staigiai atsisukęs smogė kumščiu užpuolikui per rankas, tas, netekęs pusiausvyros, suklupo.

Marius tik tada išvydo, kas tai. Priešais jį klupojo graži, daili mergina rudais, ilgais, į įmantrią kasą supintais plaukais. Jos dangaus mėlynumo akys buvo tokios tamsios ir gilios lyg jūros giluma.

Jos grožis atėmė iš Mariaus kalbos dovaną.

-Kas tu, nežemiškoji gražuole? - išsprūdo jam.

***
Danielius tuo metu keliavo su Rosme.
Pelėda tupėjo vaikinui ant peties, kadangi praskristi pro tankius brūzgynus ir dar šalimais tykančias pelkes buvo gan sunku. Rosmė nusprendė padėti Danieliui orientuotis, tad ši, akylai stebėdama aplinką savo didelėmis akimis, trumpai pranešinėjo Frozenui kuria kryptimi eiti ir nuo kokio kupsto geriausiai laikytis atokiau.

Artėjant prie Vartų, Danielius ėmė daug aiškiau jausti savo Šalčio magiją. Ir ne tik savo. Aplinkui staiga sustiprėjo magija, vaikinas tai puikiai jautė. Neramu buvo tai, kad magijos valdytojai savo galias ruošėsi panaudoti puolimui.

-Rosme, man atrodo... - pagaliau prakalbo Danielius ir, išgirdęs traškesį, greitai atsitūpė.

Kaip tik laiku. Virš bičiulių galvų praskrido elektra kibirkščiuojanti strėlė.

-Mūsų čia nelaukia, - sumurmėjusi pelėda sumojo sparnais ir pakilo į viršų.

-Rosme, ne! - išsigandęs riktelėjo Danielius ir, taip pat atsistojęs, delnu užstojo pelėdai kelią.

Tuo metu į juos plūstelėjo ugnies banga, bet ji trankiai atsimušė į Frozeno sukurtą storo ledo gaubtą.

-Ką mes dabar darysim? - stengdamasi neišsiduoti bijanti, Rosmė susirūpinusi pažvelgė į vaikiną.

-Bandysim kalbėtis.

-O jei nepavyks?

Frozenas dar stipriau sugniaužė kumščius ir iškošė pro dantis:

-Tuomet brausimės jėga.