Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

36. Romantika Kiauliasodyje

Po kovos su Adele Ridlių rūmai atrodė klaikiai. Išgriauta siena apibarstė cementu beveik visą pirmą aukštą. Sudraskyti baldai, išdaužyti langai. Po truputėlį nukauti kovotojai atsigavinėjo. Prie patenkinto Liucijaus priėjo Raulis.

-Selvinas žuvo, - pasakė. Liucijus pasukiojo vyzdžius į kairę ir į dešinę.

-Taip, mačiau, - atsakė, - Adelė jį nukovė, - tepasakė. Keletas Mirtties Valgytojų sumurmėjo apie tai koks geras draugas buvo Selvinas, tačiau kalbos labai neišsiplėtojo. Visi turėjo kitokių minčių. Liucijus sukvietė juos į apgraiutą kambarį ir išbūrė stalą ir kėdes ir visi po truputėlį susėdo. Stalo gale, lyderio vietoje atsisėdo Liucijus.

-Tai kokie tolimesni planai, valdove? - paklausė Traversas, sėdintis šalia Smirdžiaus. Liucijus kilstelėjo antakį ir nusišypsojo.

-Nereikia manęs vadinti valdovu, gerai? Juk sakiau valdysime mes, - pasakė maloniu balsu. Jo bendrai pritariamai suklegėjo.

-Taip ir maniau, kad būsi geras valdovas, - pasakė Raulis, sėdintis prie Kerousų.

-Dėkui, Rauli, bet vėlgi prašau, nevadink manęs valdovu. Jums aš Liucijus, - dar kartelį priminė jis ir atsistojo.

-Draugai, - kreipėsi jis, - išaušo mūsų valanda. Nuo šiandien mes pradėsime savo valdymą, mes pratęsim Voldemorto pradėtą darbą, žinoma, tik elgsimės apdairiau. Visų pirma, mums reikia daugiau šalininkų. Jei norime užimti ministeriją mums prireiks kuo įmanoma daugiau žmonių, todėl nuo rytojaus pradėsime jų paiešką, - kalbėjo jis. – Turbūt nereikia priminti, kad viskas turi būti paslaptyje ir jei žmogus atsisako, turėsite ištrinti jo atmintį.

Viai linktelėjo. Tai buvo savaime aišku. Tačiau Alekta uždavė turbūt rupimiausią klausimą.

-O kaip Poteris?

-O ką Poteris?- paklausė Liucijus. Alekta sumišo.

-Na, ką darysime dėl jo? Juk žinai, valdove, oi atleisk, Liucijau, - pasitaisė pamačius kilstelėjusį Liucijaus antakį, - kad Poteris bandys mums priešintis.

Liucijus žingsniavo pirmyn atgal. Jis atsisuko į Alektą ir tarė:

-Jei jis mus puls, mes jį nužudysim, tačiau patys jo nemėdžiosim ir neiškosim. Neketinu daryti Voldemorto klaidos. Visi pamenate koks jis buvo apsėstas Poterio. Neturėjo kitų minčių, tik kaip nugalabyti jį. Mes to nekartosim, - pasakė jis. – Taigi, metas pradėti verbavimo darbus.- Visi pakilo ir išėjo iš namų palikdami vieną Liucijų, kuris vėl žiūrėjo į Krono akmenį.

Liucijus atsisėdo ant krėslo. Prie jo priėjo Narcisa. Abu kurį laiką tylėjo ir kambaryje tvyrojo tyla. Po kurio laiko Narcisa kreipėsi į vyrą:

-O kaip Drakas? Kada mes jį pamatysime? – rodos šis klausimas jau ne kartą buvo iškeltas. Liucijus atsisukęs į žmoną tarė:

-Nežinau, Narcisa. Manau, kad jau būtų galima susitikti slaptai su juo, tačiau jei jis vėliau kam prasitars?

-Jis neįskūs savo tėvų, - šaltai pasakė Narcisa. – Nejau nepasitiki savo sūnumi? – Liucijus nusisuko.

-Geriau palaukim kol užimsim ministeriją ir būsim nebeieškomi. Maža klaidele ir mums galas, - pasakė jis. Narcisa nuleido galvą ir nebeprieštaravo vyrui.

***

Erdviame kambaryje buvo du žmonės. Tai Adelė su savo vyru. Adelė buvo įsiutusi. Ji vaikščiojo iš vienos kambario pusės į kitą piktai bambėdama ir mėtydama pasitaikusius daiktus į šalis. Farukas tiesiogb sėdėjo ir stebėjo kaip siaučia jo žmona. Jis žinojo, kad jai reikia išsilieti. Pakeliui jie buvo sustoję ir ji nužudė keletą Žiobarų, beeinančių kitoje gatvės pusėje. Jie abu nesitikėjo tokios baigties. Tiek stengtąsi, tiek planuota ir viskas nuėjo šuniui ant uodegos.