Hogvartsas. Didesnysis geris. [BAIGTA]

42. Sneipas triumfuoja

Haris staigiai atsisuko ir pamatė stovintį Mirties Valgytoją su iškelta burtų lazdele bei nukreiptą į juos. Vyriškis buvo nepažįstamas, aukštas, liesas. Jo juodos kaip anglis akys bylojo, kad iš jo nieko gero nelauk. Jo veide šviete pasitkėjimo savimi šypsena, apnuogindama pageltusius dantis.

-Įkliuvote, vaikiukai, - pasakė jis. – Keista tik tai kaip sugebėjote išsilaisvinti. Pagirtina, tačiau čia kūsų kelionė ir baigiasi.

Haris buvo įsitempęs bei pasiruošęs pulti. Varžovas nespėjo iškart jų nuginkluoti, todėl pranašumas dabar buvo jų pusėje, nes vienas jis nesugebės įveikti juos tris, tad Haris nieko nelaukė ir puolė pirmas, tačiau Mirties Valgytojas to tikėjosi ir pirmas pasiuntė užkeikimą:

-Crucio, - ir Harį sukaustė jau pažystamas jam kankinimo užkeikimas. Tūkstančiai peilių pjaustė jo kūną tiek išį vidaus tiek iš išorės. Tačiau tai buvo priešo klaida – suprato kentėdamas Haris. Priešas nepagalvojo, kad užkerėjus Harį liks jo draugai ir Haris girdėjo kaip Hermiona panaudojo Sustingdymo kerus ir skausmas ūmai liovėsi. Pribėgęs Ronis padėjo atsikelti Hariui, tuo tarpu Hermiona paėmė varžovo lazdelę. Truputį apsitvarkę jie priėjo duris ir atidarė jas. Drakas sėdėjo pririštas prie kėdės ir, matyt, užkeiktas Nutildymo užkeikimu, nes jis judino lūpas, tačiau nesigirdėjo nė garso. Hermiona mostelėjo burtų lazdele ir Drakas prabilo ir virvės nukrito.

-Nereikėjo jums čia eiti, tai pasala mano tėvui, - pasakė klastuolis atsistojęs. – Aš esu mainai į Krono akmenį, - tepasakė.

-O kaip akmuo atsidūrė pas Liucijų Smirdžių? – paklausė Ronis. Haris taip pat norėjo tą sužinoti.

-Manėmė, kad tavo tėvas eina išvien su Adele, -antrino jam Hermiona. Drakas atsiduso ir pasakė:

-Visko aš nežinau. Žinau tiek kiek pasakė Smith. Pasirodo mano tėvas subūrė savo komandą iš senų draugų ir atėmė akmenį iš tos velnienės. O aš papuoliau per tai į pavojų ir dabar įtraukiau ir jus, - nusiminęs pasakė Drakas.

Haris uždėjo ranką Drakui ant peties ir ramiu balsu pasakė:

-Dėl mūsų nesijaudink. Tu padėjei išgelbėti Hermioną, dabar mūsų eilė atsidėkoti. Vykstam iš čia kol mūsų nepasigedo, - pasakė jis.

Ilgai tylėjęs Ronis prabilo:

-Aš liksiu. Žinot, kad taip ir padarysiu. Negaliu nieko nedaryti kai turiu progą atkeršyti už Džinę.

Haris puikiai tai žinojo. Nuo pradžių įtarė, kad draugui rūpėjo ne išgelbėti Draką, o atkeršyti Adelei ir nors Haris garsiai to nesakė niekam jis pritarė Roniui.

-Nekvailiok, - pasakė raudonplaukiui Hermiona. – Pernelyg pavojinga. Pasakyk jam, Hari, - atsisuko į jį mergina.

-Atleisk, Hermiona, tačiau aš lieku su Roniu, - atsakė jai jis. – dabar arba niekad. Jei ta boba atgaus akmenį ji dings ir prikels Salazarą. Tada bus daug sunkiau juos sustabdyti. Kažkada vistiek teks susidurti su jais, tad kodėl ne dabar?

Mergina nepatiklaia žiūrėjo tai į vieną tai į kitą. Galutinis lūžio taškas įvyko kai Drakas taip pat pritarė jiems, tad merginai neliko nieko kito kaip tik sutikti.

-Gerai, tačiau reikia greitai sukurti planą.

Ir ketvertas susibūrė į mažą ratelį aptarti tolimesnių veiksmų.

---

Tuo tarpu kieme tvyravo įtampa. Liucijus piktu žvilgsniu žvelgė į Adelę, kuri jam atsakė nemažesnio pykčio iškreiptu veidu. Abiejų lazdelės buvo parengtos kovai, ir visi aplink esantys suvokė, kad be kovos čia nebus apsieita.