Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆4☆

Kenčiau skausmą, kai vyras pešė man plaukus. Bandžiau klykti, bet dvokianti girtuoklio ranka stipriai spaudė mano burną. Aplinkui nebuvo nei vieno žmogaus, pagalbos tikėtis negalėjau. Peilis stipriai rėmėsi į mano kaklą, jaučiau, kad šiek tiek įpjovė, nes kaklu sruveno kraujo srovelė.

-Einam pas mane, gražuole. Niekur nepabėgsi, - sududeno tas šlykštynė. Muisčiausi kiek galėdama.

Instinktyviai iš visų jėgų spyriau vyrui į tarpukojį ir pasileidau bėgti. Akies krašteliu mačiau, kaip jis susiriečia iš skausmo, jis surėkė ir pradėjo garsiai keiktis.

Bėgau kur akys matė. Nors beveik nieko nebemačiau, nes aplinkui tamsu, nors į akį durk. O žibintų šviesos liko už nugaros, nes bėgau purvinais skersgatviais.

Tamsoj išryškėjo dar tamsesnis siluetas, bet tai suvokiau per vėlai... Atsitrenkiau į žmogų. Už nugaros girdėjau sparčius žingsnius, turbūt girtuoklis jau vijosi.

-Padėkit, padėkit... - sušnabždėjau, net praradau balsą.

-Po galais, tik nusisuk nuo tavęs minutėlei! - tyliai keiksnojosi vyriškas balsas. Ką?! Man pasigirdo, ar tai buvo...

-Pone Melnai? - atsitraukiau nuo jo per žingsnį. Ką jis čia veikia? Ką jis turėjo omeny tai sakydamas? Tamsoje įžvelgiau jo susiraukusį, jauną veidą.

-Ne dabar! - griežtai atrėžė. -Turim didesnių problemų, išsiaiškinti galėsim vėliau.

Žingsniai jau buvo visai netoli. Skubiai linktelėjau ir mokytojas, paėmęs mane už rankos, tempėsi skersgatviais tolyn nuo žingsnių.

-Šūdas! - nusikeikė ponas Melnas. -Jau antras...

-Kas antras? - uždususi pasidomėjau.

-Nesvarbu, - jis vėl užsisklendė po atšiauria kauke.

Vyras išsitraukė raktelius ir už kelių metrų išgirdau atsirakinant automobilį. Tai buvo sidabrinis sportinis automobilis, matosi, kad pinigėlių paklota nemažai.

-Lipk, - paliepė ponas Melnas.

-Bet Nojus... - prisiminiau, kad draugas turbūt dabar manęs ieško.

-Lipk! - tvirtai, šaltai pakartojo.

-Ne. Manęs ieško Nojus.

-Lipk, pasakiau. Kai jau važiuosim ir būsi saugi, galėsi jam paskambint.

Nusileidau ir nenorom įlipau į automobilį. Prietaisų skydelyje rodė, kad dabar 23:16.

-O ne, reikia skubėti... - sau sumurmėjo mokytojas, jo žvilgsnis irgi buvo nukreiptas į laiką.

Suriaumojo variklis ir mes šovėm į priekį. Greitai užsisegiau saugos diržą. Titas Melnas dar būdamas mieste važiavo 120km/h greičiu.

-Tu beprotis! - surėkiau. -Oi, atsiprašau, pone Melnai, - prisiminiau, kad kalbu su mokytoju.

Jį, regis, tai pralinksmino. Jis išspaudė mielą šypsenėlę ir truputį atleido greičio pedalą.

-Ne mokyklos ribose gali vadinti mane vardu ir kreiptis "tu", aš ne ką vyresnis už tave, tik kokiais keturiais - penkiais metais, - atskleidė jis.

-Gerai, Titai, - šyptelėjau.

Nesąmoningai paliečiau medalioną. O nee... Jo ten nebuvo! Pamečiau tėvo medalioną...

-O ne, o ne, o ne... - burbėjau po nosimi.

-Kas yra?

-Pamečiau tėvo medalioną!