☆19☆

239 26 12
                                    

-Leila, tu esi priežastis, dėl kurios aš gyvas. Ir vis dar neprarandu vilties, kad tu pabusi. Mes su Paliu darėm viską, - išgirdau... kūkčiojimą? - padarėm viską, kas buvo mūsų valioje. Bet toks buvo nulemtas likimas. Likome tik mudu.

Pala... ką jis čia šneka? Suraukusi antakius atsirėmiau į stiklinę sieną. Virš manęs buvo įtrūkimas, kuris, deja, nedidėjo. Dėl ko jie padarė viską? Kad mus išgelbėtų? Likome mudu, reiškia, kad Nojus jau sveikas grįžo namo? Ar ne?...

-Aš žinau, kad tu neatleisi man ir kaltinsi mane visą gyvenimą, bet privalau tau pasakyti, - Titas sušniurkščiojo ir tyliai pridūrė: -Dieve, ką reikės daryt... - ir tada prabilo garsiau: - Leila, mes likom dviese. Tavo draugo širdis stojo, mes darėm ką galėjom, bet... Jų nebėra.

K-ką? Mano smegenų veikla sulėtėjo, susiėmiau už galvos. Man pradėjo skaudėti visą kūną, skausmas vis didėjo. Titas meluoja... Jis tik imasi kraštutinumų, kad aš pabusčiau. Nesuprantu, kodėl jis taip skaudina mane?!

-Jie mirė. Nojus ir Palis mirė.

Ir tada aš suvokiau.

Titas kalbėjo rimtai... Skausmas vis didėjo, griuvau ant žemės ir raičiausi nuo deginančios, smegenis bei venas džiovinančios karščio bangos, užliejusios mano kūną. Ausis pasiekė kurtinantis stiklo dužimas, rodės, milijonai stiklo šukių smigo į visą mano kūną. Rėkiau iš skausmo nesavu balsu, maldavau Dievo, kad pasiimtų mane iš šitos kančios. Ir tada...

NIEKO.
TUŠTUMA.
TYLA.

Ar aš mirštu? O gal kaip tik prisikelinėju?

Ryški šviesa degina mano akių obuolius.
Kurtinantys pypsėjimai plėšo mano ausų būgnelius.
Ir visas kūnas - lyg perplėštas bombos į tūkstančius mažyčių gabaliukų.

Miriau? Negali būti, kai miršti, neturėtų nieko skaudėti.

Nejaugi aš pabudau, ištrūkau iš tos ankštos, baisios stiklinės dėžės? Pakreipiau akis į dešinę, ten pūpsojo tamsių plaukų kupeta. Įkyriai dažnas aparatų pypsėjimas privertė Titą pakelti savo ašarotas akis ir... Jis taip ir sustingo. Jo raudonos akys tiko prie susivėlusių plaukų ir keletos dienų ar savaičių šerių. Jo išraiška buvo neapsakoma: išsprogusios akys, pakelti antakiai ir pražiota burna.

-Ka-k-kaip... - pabandė išlementi.

-Titai... - sukaupusi visas jėgas tariau.

-Kaip tu... Tu gyva, - Tito veidą papuošė šypsena. Bet po akimirkos susiraukė. -Tu turbūt miršti viduje, tuoj suleisiu nuskausminamųjų.

Žinojau, kad jie apribos mano sąmoningumą, tačiau nesipriešinau, nes iš tiesų viduje kentėjau pragaro liepsnas.

-Tu šunsnukis, - išlemenau.

Tito veidas surimtėjo.

-Žinau, - pripažino. -Atsiprašau.

Aš viriau viduje, lyg puodas su dešrelėmis, buvau be galo pikta ir liūdna ir... Nežinojau kaip reaguoti. Viena vertus, Titas prisipažino, kad mane myli. Bet jis kaltas dėl mano geriausio draugo mirties. Norėjau atsakyti, kad aš taip pat jį myliu, bet negalėjau. Pernelyg jo nekenčiau. Jaučiau, kaip suveikė nuskausminamieji, truputį apsnūdau, skausmas atlėgo, tačiau vis dar jaučiau norą sulaužyti savo Kustos nosį... Mano pasimetimas buvo aukščiausio lygio, tačiau Nojaus mirtis persvėrė mano jausmus Titui.

-Tu jį nužudei, - prikimusiu balsu tariau. Mano akyse susikaupė ašaros. -Kaip tu galėjai...

-Bet... tu gyva, - jis išsišiepė. Kilo noras išmalti jam dantis. - Leila, tu galėjai žūti, bet likai gyva. Neįsivaizduoji, kaip man palengvėjo, kai tu atsimerkei. Tu vienintelė, kuri man likai.

-Jau geriau būčiau mirus... - sumurmėjau ir nusisukusi nusivaliau ašaras.

Tai mano kaltė, kad įvėliau Nojų į visą tai. Aš kalta, kad jis mirė. Nors ir kaltinu Titą, bet suvokiu, kad čia ne jo kaltė, jis darė viską, kad jį apsaugotų. Tiesiog... man lengviau, kai yra ką apkaltinti. Siaubinga žinoti, kad dėl mano kaltės žuvo geriausias draugas. Neapykantą sau verčiu neapykanta Titui. Koks aš nuostabus žmogus! Belieka tik nusišaut...

-Nekalbėk taip, - Tito balso tonas pakilo. -Mano darbas yra tave apsaugoti, bet tu darai šią misiją visiškai neįmanoma. Nesuprantu, kas tau negerai! Vargais negalais išsaugojau tavo gyvybę, o tu dabar inkšti, kad nori mirti. Nu ir žudykis, kad taip nori! Žinok, ne tu viena netekai draugo, nustok galvoti tik apie save. Kokia tu savanaudė!

Kustos pakilo nuo kėdės ir išžingsniavo iš kambario užtrenkdamas duris. Karštakošis... Bet jis teisus. Aš tikrai siaubingas žmogus. Nors kaltė graužia mane, vis tiek dėl visko kaltinu Titą. Aš tokia pasimetusi, regis, kažkas plėšo mano asmenybę, nebežinau kaip elgtis, kaip reaguoti.

Galvoje vis skamba: "Aš jį nužudžiau, aš jį nužudžiau, aš jį nužudžiau...". Juk tai mano geriausias draugas! Nereikėjo man jo imtis į Ispaniją... Apskritai, kodėl aš, apimta emocijos, jam pasiūliau pabėgti? Juk taip elgiasi tik bailiai, jis nėra... nebuvo bailys. Jis niekada nebėgdavo, aš buvau toji, kuri niekada nestoja akis į akį su savo problemomis. Visada apibėgdavau net ir nedidelius kalnus, tačiau Nojus buvo ne toks. Jis buvo kovotojas, mėgdavo iššūkius, riziką. Manau jis šį sprukimą palaikė tik dar vienu iššūkiu. Jis buvo vienintelis, kuris buvo su manim visada, visada palaikė. Kelionė į Ispaniją buvo tik prieš keletą dienų, tačiau atrodo, jog prieš visą amžinybę. Net ir pykdamas jis sugebėjo manimi pasirūpinti, apsaugoti nuo kalėjimo, laiku išvesti iš namo, kol ponas Torresas neiškvietė mums policijos už pasikėsinimą nužudyti jo žmoną. Nojus skrido kartu su manimi į pasaulio kraštą. Kodėl? Nes jis mylėjo mane.

Bet... aš pradėjau žaisti su jo jausmais. Pati jaučiausi įskaudinta, todėl nusprendžiau atsigriebti. O Nojus, kaip visada, papuolė po ranka. Jo paskutines savaites aš paverčiau turbūt blogiausiomis jo gyvenime. Neskaitant to - aš jas padariau paskutines.

Ant sienos kabojo laikrodis, bet per ašaras neįžiūrėjau kiek valandų. Kambaryje jau tvyrojo prieblanda. Bijojau, kad tik neateitų Titas, negalėčiau pažvelgti jam į akis. Viską permąsčiau ir supratau...

O ne... O ką aš turėsiu pasakyti Nojaus tėvams? Kad pamečiau jį Ispanijoje? Kad jis stebuklingai dingo? Išskrido? Jau įsivaizduoju jo mamos reakciją... Visos specialiosios tarnybos būtų sukeltos ant kojų. Reikia sugalvoti įtikinamą versiją.

Darėsi vėlu, bet aš tempiau laiką stebėdama lubas ir mąstydama pasiteisinimus Nojaus mamai, nes iš tiesų bijojau užsimerkti. Žinojau, kad užsimerkus mane ims persekioti Eroberungai. Nenorėjau to patirti ir vėl, net ir sapnuose tokių padarų puolimai mane baugino. Tačiau pasirodo, buvau pernelyg išsekusi. Akys pačios pradėjo merktis. O prieš akis, kaip ir bijojau, išdygo Eroberungų vaizdiniai.

***

Labas... Šita dalis turbūt dar liūdnesnė, nei prieš tai įkelta... Liko vienintelė, paskutinė dalis ir ši istorija bus baigta :)

Beveidžiai Sargai BAIGTAWhere stories live. Discover now