Beveidžiai Sargai BAIGTA

☆13☆

   Visą rytą nemačiau Nojaus. Jaudinausi, nors ir žinojau, kad tam nėra priežasties. Tiesiog sėdėjau virtuvėje ir gėriau kavą laukdama, kol nusileis ponia Torres ir galėsim eiti į darbą. Išgirdau kažką lipant laiptais, tikriausiai tai ji.

   -Buenos dies senjorita! - už kampo išlindo nematyta jauna mergina. Ji buvo besišypsanti tamsiaplaukė su duobutėmis skruostuose.

   -Labas, - kiek sutrikau, bet tada atsiminiau, ką vakar sakė Dolores. -Tu tikriausiai Paula, tiesa?

   -Si, Paula. Moku angliškai negerai. Ponia Torres man sako, kad yra svečiai. Tu svečias, si, senjorita? - net šyptelėjau, kai ji stipriai stengėsi viską ištarti gerai, bet jai sunkiai sekėsi.

   -Taip, vadink mane Leila, - padaviau jai ranką. -Aš čia gyvensiu kurį laiką. Beje, gal matei ponią Torres?

   -Ji man kalbėjo, kad jau laukia mašinoje, Leila, ir tu eik ten.

   -Oh, grasias Paula. Pasimatysim vėliau! - padėjau kavos puodelį ir nuskubėjau link durų.

   -Adios!

   Užsidėjau batus ir nėriau pro duris, bet už jų stovėjo žmogus. Aš nespėjau sustoti laiku ir netyčia parverčiau mus abu ant laiptų ir nusiridenom žemyn. Laiptų kraštai aptrankė mano kūną, visur maudė.

   -Atsiprašau, atsiprašau... - murmėjau ir tada pakėliau galvą.Tai buvo Nojus. Aš tikėjausi, kad šįryt jo nesutiksiu. Tuo metu jis irgi pakėlė galvą ir jo žvilgsnis suakmenėjo.

    -Atsiprašau, Nojau, - sušnabždėjau, bet jis atsistojo, nusivalė dulkes ir nuėjo į namus, palikęs mane gulėti ant žemės. Prieš uždarant duris jis visgi žvilgtelėjo į mane. Jo veide buvo įsirėžęs toks stiprus emocinis skausmas, kad man net užspaudė gerklę. Durys užsitrenkė.

   -Leila, Leila, tu sveika? - už nugaros pasigirdo greitas aukštakulnių kaukšėjimas. Dolores padėjo man atsistoti.

   -Taip, viskas gerai, galim važiuoti, - patikinau ją. Nors jaučiau, kad keliose vietose atsiras mėlynės, bet nesijaučiau rimtai sužeista.

   -Tikrai nieko nesusižeidei? - dar kartą pasiteiravo mums besėdant į mašiną.

   -Tikrai. Važiuokime, nekantrauju pradėti dirbti, - suniurnėjau. Dolores matė, kad aš kaip nesava, bet visą kelią tyliai vairavo ir nieko manęs neklausinėjo. Buvau jai dėkinga už tai.

   -Kadangi dabar vasara, vaikų darželyje daug mažiau, tačiau apie dešimt, kartais net penkiolika dar ateina, - tarė moteris mums išlipus iš jos Peugeot.

   Darželis nebuvo panašus į mokymo įstaigas. Jis labiau priminė jaukius namus. Aplink buvo pasodinta gėlių, medelių. Kiemas buvo apjuostas spalvota tvora, viduryje stūksojo smėlio dėžė, šalia stovėjo sūpynės ir čiuožykla. Įėjom į vidų, nedideliame koridoriuje buvo pristatyta spintelių su vaikų daiktais ir kortelėmis su vardais. Iškart atpažinau lietuvius. Kreivu braižu buvo užrašyti Emilijos, Giedriaus ir Agnės vardai.

   -O lietuviai šiuo metu lanko darželį?

   -Giedrius atostogauja su šeima, o Agnė jau eis į mokyklą, todėl jos tėvai nusprendė šiuo metu ją palikti su vyresne seserimi. Tačiau Emilija lanko darželį, tau ji patiks, - nusišypsojo Dolores.

   Ji pravėrė žydras duris, kaip supratau, tai buvo jos kabinetas. Priekyje ant stalo stovėjo kompiuteris, kairėje didžiulė spinta su knygomis ir popieriais. Dešinėje stovėjo minkšta šviesi sofa.

   -Pasidėk čia daiktus, tada aprodysiu tau viską ir papasakosiu apie tavo pareigas.

   Nusimečiau rankinę ant sofos ir nusekiau paskui ponią Torres. Nuėjom į didelę patalpą su stalais ir kėdėm. Tikriausiai tai valgomasis. Praėję pro žalias duris atsidūrėme nedidelėje virtuvėje.