30 boys And 15 Girls(BAIGTA)

17 dalis

-Tėti?-išlemenau.
-O taip...
-Be-t, kodėl?
-Tiesiog taip norėjau.
-Tu sugriovei mano gyvenimą nes norėjai?!-rėkiau ant jo.
-Megan,-pajaučiau Janson ranką ant savo peties.
-Atsitrauk!-iškošiau pro dantis.-Dabar tai ne tavo reikalas.

Kai Jazz paliko kambarį vėl nusukau žvilgsnį link Maiklo...nebesinori jo vadinti tėčiu.
-Kodėl Grėjus gyvas?-paklausiau.
-Nes man jis reikalingas.-atsakė eidamas aplink mane lėtai. Lyg koks šmikis. O jis toks ir yra.
-Kam?
-Tai tik žaidimo dalis.
-Tai tu viską buvai suplanavęs dar prieš avariją?!
-Panašiai.-atsistojo jis prieš mane.-Avarija buvo mano žaidimo pradžia. Visa tai buvo planuojama nuo tavo gimimo. Kaip manai, kodėl tu pati negaudei vaikinų ir merginų, o aš tau juos siunčiau?
-Tu jais visais manipuliavai?-paklausiau jo, kraujuojančią ranką tiestama link pistoleto.
-Taip...ir Luku, kuris prisidėjo prie plano vos susipažinęs su tavimi, taip pat ir Zaku...bet šitas mulkis nusprendė tau viską palengvinti, nors turėjai būti kale. Taigi Zakas mirė.
-Bet juk jis mirė nuo vėžio.
-Tai tu taip manai. Prieš išmetant Driu iš gaujos jis miegančiam Zakui sušvirkštė nedidelį kiekį nuodų,kurių dėka kiekvieną dieną jis vis silpnėjo.
-Tu toks savanaudis.-murmėjau.-Ar bent įsivaizduoji, kiek žmonių nukentėjo nuo tavo suknisto žaidimo?! Man ir tau svarbių žmonių.
-Niekas man nėra svarbus.-iškošė per dantis jis.
-Net mama?
-Net mama. Ji nežinojo, ką aš rezgu. Iš ties...tai buvo sunku nuslėpti nuo jos. Taigi jai mirus- tapo daug lengviau.
-Tu monstras!!!-surėkiau pro susikaupusias ašaras akyse.
-O tu...monstro dukra. Jau beveik monstras. Aš tave tokia paverčiau.
-Tu nesveikas.
-Aš? Aš sveikų sveikiausias.
-Tu man neesi tėvas.
-Tikrai?-jis pasilenkė prie mano ausies lyg sakydamas kokią nors paslaptį, o aš tuo tarpu leidau ašarai tekėti mano skruostais.-Palyginus kiek aš tau papasakojau tai tik trupiniai. Pameni savo geriausią draugę Aną? Ji mirė praeitą mėnesį nes nenorėjo atkeliauti pas tave. Ji priešinosi. Taigi, ji dabar po žeme. Nors ne. Juk mes lavonus mėtom miškuose. Taigi ji ant žemės.

Jis vis dar stovėjo prie manęs pasilenkęs ir šiuos žodžius šnabždėjo taip tyliai, lyg išdavęs tokią paslaptį- jį nužudys. Bet juk jis žudikas.

-O Janson...jis tavęs atėjo nužud,-

-Tylėk.-nutraukiau jį kūkčiojančiu šnabždesiu ir nustūmiau jį nuo savo veido. Tačiau jis stovėjo taip arti, kad joks gyvas organizmas tarp mūsų negalėtų įsiterpti.-Daugiau nebesiklausysiu žmonių vardų, kurie nuo tavęs kentėjo ar tau tarnavo kaip šunys. Tu pabaisa, monstras, demonas ir visa kita, kas yra baisu. Aš irgi netobula, bet būčiau buvus, jei ne tu. Man gana viso to. Man gana šito kruvino pasaulio. Man gana tavęs.

Ir tada šaunu...

Maiklas krito šalia mano kojų.. Jis guli sulniubęs ant dešinio šono rankas prispaudęs prie pilvo. Leisgyvis sušnabždėjo:
-KALĖ...
Ir užsimerkė. Žiūrėjau į jį be emocijų. O kaip turėčiau reaguoti? Verkti ir rėkti "TĖTUKAI!!! KĄ AŠ PADARIAU! AŠ ATLEIDŽIU TAU. TIK LIK GYVAS???"

Niekada.

-Taip,-sakau lavonui.-Aš kalė. Bet aš nesu pridariusi tokių siaubingų dalykų kaip tu.

Ir išėjau iš kambario.

Už durų mane pasitiko Lukas su Jazz.
-Viską sutvarkėt?-kreipiausi į Luką.
-Visi priešai mirę. O ką tu ten veikei?
-Pasirodo buvęs Bosas buvo mano tėvas.
-Ką?-nustebęs sako Lukas.
-Nevaidink nustebusio. Aš viską žinau,-rėžiau.-Žinau visus buvusius planus. Kaip drįsai man meluoti?
-Aš...aš tik norėjau tave apsaugoti.
-Pasitikėdama juo?! Gal iš pradžių jis atrodo geras tėvas bet kai įsivėlei nenorėjai iš visko pasitraukt?!
-Buvo per vėlu.
-Niekada nebūna per vėlu.-sumurmėjau.-Luke May Rince, esi išmetamas iš Viskonsino gaujos.-nusisukau eiti, bet sustojau, apsisukau ir padavusi pistoletą su vienu šoviniu pridūriau.-Be bilieto grįžti atgal.

Pajaučiau karštą ašarą krintant mano skruostu.

-Janson,-sakau.-Eime.

Abu su Jazz patikrinome pastatą ir išėjome iš jo. Prie išėjimo mūsų laukė naujokai ir seni gaujininkai.
-Jūs sveiki?-paklausė Gasas.
-Beveik.-Jazz paėmė mano ranką ir ištiesė ją Gasui.
-Gali būti infekcija.-susimąstė Noah.
-Bet nebus.-sušnypščiau.
-Kur Lukas?-paklausė, kaip supratau Dezzas.
-Jis negrįš.-pasakiau.-Galiausiai kiekvienas išpirks savo nuodėmes.-kreipiausi į senuosius gaujininkus.
Jie pažiūrėjo lyg gailėdamiesi kad tai slėpė ir ištarė vos girdimą "atsiprašau".
-Eime.-paliepė Kalebas.-Atkeliauja traukinys, važiuojantis į Viskonsiną.
Visi patraukėme prie fabriko vartų ir tada išgirdome...

Šūvį...

-Kas čia buvo?-sukluso naujokai.
-Lukas.-tariau.-Tai buvo Lukas.

Priėjome bėgius, atsisėdome aukštoje žolėje ir laukėme traukinio. Išgirdus riedant traukinį per bėgius atsistojome ir galiausiai privažiavus traukiniui visi sušokome į jį.
Visi tylėjome. Nėra apie ką kalbėti. Atsistojau prie vagono durų ir stebėjau pro akis prabėgančius medžius.

Bosas mirė. Nėra kam vadovaudi Amerikos tamsiąjai pusei. Nors Maiklo ir nekenčiau, širdyje, kai jis mirė, miriau dalimi ir aš. Bet aš to nesigailiu.
Niekas nesigaili. Pagal įstatymus naująja Bose turėčiau būti aš, nes tokį paveldimumą turi tik giminystės ryšiais susiję asmenys. Bet ar tai man?

-Laikas.-sako Jazz.
Visi nupėdinom namo. Į savus namus, kuriuose mušėmės, žaidėm su merginom ir patys buvome išnaudojami.

Keliavau į savo kambarį, kai prie manęs prisistatė Jazz.
-Ko?-paklausiau.
-Atėjau tau sutvarkyti rankų.
-Gerai.
Nukeliavome į mano kambario vonią. Janson elgdamasis lyg namie surado vaistinėle ir pradėjo joje raustis.
-Sėsk.-pasakė jis mostelėdamas link vonios krašto.
Paklausiau jo ir atsisėdau.
-Kodėl man padedi?-paklausiau.
-Na...-sako jis.-Sykį tu man padėjai.
-Tai buvo smulkmena. Palyginus su šituo.-pažiūrėjau į savo rankas. Jei ne Janson, grandinės būtų įaugę į mano odą. Dabar tėra raudoni įspaudai ant riešų, o ant vienos rankos kažkokia įpjova, kurią greičiausiai reikės siūti.
-Tikiuosi moki siūt žaizdas.
-O kaip kitaip.
Janson priėjo prie manęs su tvarsčiu ir dezinfekciniu skysčiu.
Jis taip pat atsisėdo ant vonios krašto ir mano mažiau sužalotą ranką padėjo sau ant kelių.
-Ačiū.-sakau, kai baigia tvarstyti mano vieną ranką.
-Nereikia dėkoti,-dusliai sako jis.
-Reikia...kodėl manęs ieškojai?
-Em...turėjau klausimų dėl krikštynų ir žudynių nakties...ji bus?
-Ne. Nebus.Jūs visi padarėt didelį žygdarbį todėl nusipelnėt gyventi. Tiesa, daug jūsų liko?
-13 mirė...su Luku.
-Gerai...AUČ!-tyliai surėkiau kai adata pervėrė mano perdrėkstą odą.
-Atsiprašau.
-Tau nereikia atsiprašinėt...
Tylėjome. Tiesiog. Ši tyla buvo kurtinanti, bet jauki.
-Viskas.-tarė jis baigdamas rišti bintą ant mano riešo.
-Ačiū.
-Visada.
Abu su Jazz palikom mano kambarį. Jis nuėjo miegoti, o aš nukulniavau į rūsį. Ten manęs jau laukė seniai bei Logan ir Noah.
-Naujokai!-surikau.-Išeinat! Dabar!
Naujokam pasišalinus rūsčiai nužvelgiau senius.
-Atsakykit man.-stengiausi laikyti kuo švelnesnį balso toną.-Ką jis jum žadėjo, kad jūs šitaip su manim pasielgėt?
Jie visi stovėjo galvas nuleidę, o aš mieguista rankomis įsirėmiau į stalą.
-Atsakykit!
-Jis mums nieko nežadėjo.-pasakė Gasas.
-Tai kodėl taip elgėtės.
-Nes rizikavom.
-Kuo?
-Savomis šeimomis.-įsiterpė Kalebas.-Pasirinkimo nebuvo. Mes, kaip ir tu čia atkeliavom su visais kitais, būdami skūromis. Dabar mes stovim čia ir esame laisvi tik tavo dėka. Suprask. Po šitiek tarnystės metų mes galim elgtis laisvai.
Po ilgos tylos pasakiau.
-Ruoškitės. Rytoj vidurnaktį krikštynos. Krikštijami visi Viskonsino naujokai.

Apsisukau eiti, bet tada sustojau ir atsisukus pridūriau.
-Mes niekada nebūsim laisvi. Mirus vienam, į Boso pareigas eina mirusio atžala. Atėjo laikas viską sutvarkyti. Daugiau taip nebus.

Viltis

NORS ISTORIJA BAIGTA JAU KURĮ LAIKĄ, NEPAGAILĖKITE KOMENTARO!!