Tai galėtų būti istorija...

Viena akimirka

Dievinau akimirkas, kai atrodydavo, jog išnyksta laikas. Akimirka būdavo tokia šventvagiškai maloni, kad viskas aplinkui pranykdavo, nelikdavo apribojimų ar baimių. Galėdavau plaukioti džiaugsme nebijodama nuskęsti, nerizikuoti būti nuneštai srovės taip toli, jog negalėčiau rasti kelio sugrįžti. Dėl tokių nutikimų ir atrodė verta gyventi. Vien dėl jų ir gyvenau. Tačiau kaskart atrodydavo vis sunkiau atsipalaiduoti ir atsiduoti kažkokiai veiklai. Kai aplinkui tiek dirgiklių - tai sunku padaryti. Protą vis temdo sunkios mintis, tempiančios gilyn į depresiją, kurios atsikratyti nebe įstengiau. Gal dėl to ir atsidūriau ten, kur atsidūriau. Gal ta prakeikta liga ir užkėlė mane ant dvylikaaukščio stogo atbrailos. Tačiau nuo jos viskas atrodė taip paprasta. Visos problemos rodėsi mažos ir nesvarbios, visi iššūkiai lengvai įveikiami. Norėjosi ištiesi ranką, paliesti dangų ir atrasti save iš naujo. Galėjau tai padaryti. Galėjau ir vėl mėgautis gyvenimo detalėmis, kurios ankščiau teikė tiek džiaugsmo. Tereikėjo susiimti, sukaupti paskutines jėgas ir parodyti, kad nesu vabalas, kurį galima sutrypti. Buvau stipri, savo pačios gyvenimo kūrėja. Kai tai suvokiau - nebe reikėjo likti ir ant stogo. Žinojau, užsidegimas niekur nedings ir nulipus žemyn, grįžus prie savo gyvenimo. Turėjau naują tikslą: pastebėti mažus dalykus ir jais džiaugtis. Tereikėjo apsisukti ir nulipti nuo atbrailos. Tik tiek. Dar paprasčiau nei buvo ant jos užlipti. Tačiau kojos susipynė... Ir kitą akimirką nieko gyvenime nebebuvo užtikrinta. Nebeliko tvirtos žemės po kojomis. Nebeliko nieko. Dar akimirką kritau, o tuomet nebeliko nieko. Net tamsos, kurioje iki tol gyvenau.