Tai galėtų būti istorija...

Noriu gyventi. Per maža tik egzistuoti

Už lango karaliavo naktis, tiršta nuo nuodėmių ir gūdi nuo žmonių baimių. Tačiau mane nuo to skyrė vienintelis kambario langas, kurio kitoje pusėje siautėjo įtūžęs vėjas. Nežinojau kodėl jis taip jausmingai lenkia medžių viršūnes, kas privertė tamsoje kelti chaosą, bet džiaugiausi, jog galiu saugiai likti savo miegamajame. Čia likau nepasiekiama realybės, laikas tarsi sustojo ir niekas netrukdė pasinerti į savo mintis, suprasti ko taip ilgiuosi. 

Atrodė, gyvenimas eina gera linkme. Namuose viešpatavo taika, santykiuose vyravo supratimas ir viskas pagaliau stojo į savo vietas. Išgyvenau išdavystę, išmokau paleisti savo nuoskaudas, bet kažkas man vis neleido ramiai užmigti. Kasnakt gulėdavau lovoje, tyrinėdavau kalėdines lemputes palubėje ir bandydavau rasti atsakymus į klausimus, kurie neseniai aplankė mano šviesą galvą. Pati negalėjau tuo patikėti, bet viskas atrodė daug paprasčiau, kai gyvenimas priminė sumaištį. Tada jaučiausi turinti tikslą, kažkur judanti, bet kai pasiekiau galutinę stotelę - pasijaučiau tuščia. Niekur nebereikėjo skubėti, kasdienybėje panirau į monotonišką rutiną ir kurį laiką tai buvo malonu, kol netapo koktu. Stengiausi sau to nepripažinti, tačiau ilgėjausi netgi skausmo. Ilgėjausi bet ko, kas padėtų jaustis gyvai, nes kol kas tegalėjau save laikyti egzistuojančia. Tai, kaip elgiausi, kaip kalbėjau... Tai nebuvo gyvas žmogus, tik robotas užprogramuotas tokiu apsimesti. 

Ir visgi, krūtinėje dar plakė širdis, joje ruseno noras gyventi, patirti nuotykių, dar kartą pamilti. Gal būtent tai ir neramino. Galvoje vis kirbėjo pavojingos mintys, norai iškrėsti ką nors drąstiško ir pavojingo, tiesiog kvailo. Įstengiau save atkabėti, mokėjau susilaikyti, bet kuo ilgiau tai tęsėsi - tuo prasčiau jaučiausi. Galbūt net dėl to tūžo vėjas, gal kaltino mano bailumą. Ir negalėjau jo smerkti, trumpomis akimirkomis pati save vadinau kvaile. Norėjau tiek daug, tačiau nedariau nieko. Sėdėjau rankas sudėjusi, skendau rūtinoje ir mokėjau tik pavergti, pabūti auka. Juk niekas nevertė taip elgtis, niekas neužrakino durų ir nedraudė išeiti į lauką. Tik aš pati save varžiau.

Pakėlusi akis į langą atsitiesiau, nors vėjo ūžimas kėlė norą susigūžti. Tačiau nenorėjau būti bailė, nenorėjau pradėti nekęsti savęs, kai žinojau galinti padaryti daug daugiau. Tereikėjo perlipti save, drįsti susirikuoti. Ir kol nepraradau ryžto, išsiroščiau iš patogaus krėslo ir įsispyrusi šlepetes kone bėgte pasileidau prie durų. Laiptai nudardėjau it beprotė, vos neišsisukdama kulšnies, bet sustojau tik tuomet, kai ranką jau laikiau ant laukųjų durų rankenos. Vilkėjau tik spalvingą pyžamą, kojas dengė minkštos šlepetės ir lauko žvarboje tai netiko. Tačiau peržengiau durų slenksti, išėjau į prieangį, tuomet pajudėjau dar truputi pirmyn, kol pasiekiau vartelius į gatvę. Kiek sudvejojau, tačiau įveikiau baimę ir išėjau iš savo saugaus prieglobsčio. Ir nors atrodžiau kaip tikrų tikriausia beprotė, stovinti su naktiniais drabužiais gatvėje, tačiau nuėjau į jos vidurį ir įkvėpiau nakties. Vėjas taršė plaukus, šaltukas skverbėsi po apdarais, bet negalėjau nesišypsoti. Jaučiausi laisva ir nepriklausoma, nors jau kuris laikas turėjau šias privilegijas. Bet tik maža kvailystė privertė pagaliau suvokti, kiek daug galiu turėti, jei tik nustosiu bijoti. Jei norėjau pasiekti savo svajonių - privalėjau rizikuoti, kitaip visas gyvenimas neatrodys vertas. Geriau gailėsiuosi to, ką padariau, o ne baimės, kurios leidausi užvaldomą. 

Ir staiga naktis tapo nebe tokia baisi, mažiau gūdi, mažiau pavojinga. O gal tik aš tapau truputi drąsesnė. Tačiau jaučiausi pasiruošusi gyventi. Ta akimirka tik tai ir atrodė svarbu.